Daugelis nepastebėjome pavojingo precedento – beveik metus ypač smulkieji bei vidutiniai pieno gamybos ūkiai balansavo ant šios veiklos uždraudimo ribos. Akivaizdu, nors neįtikėtina – Utenos apylinkės ir Panevėžio apygardos teismai buvo priėmę pavyzdžio Europos Sąjungoje neturinčias nutartis, kurios iš esmės reiškė, kad karvių melžimas garsą skleidžiančiu melžimo aparatu laikytinas viešosios tvarkos pažeidimu, už kurį numatytos baudos nuo 20 iki 300 EUR.

Galime ramiau atsikvėpti, nes sveika logika nugalėjo – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šių metų spalio 31 d. panaikino absurdiškas žemesnių instancijų teismų nutartis ir nurodė, jog kaimiškoje vietovėje karvių melžimas melžimo aparatu yra įprasta ūkininkavimo veikla ir ji nelaikytina viešosios tvarkos pažeidimu.

Skundas policijai dėl garsų melžiant karves

Trumpai priminsime konflikto esmę. 2021 m. birželio mėn. šalia Kuktiškių (Utenos r.) 12 pieninių karvių laikantys ūkininkai Anelė ir Valencas Kaškevičiai iš policijos pareigūnų sulaukė įspėjimo, o vėliau ir baudos kvito už viešosios tvarkos pažeidimą, kuris esą buvo nustatytas jų nuosavoje ganykloje. Priežastis tikrai buvo išskirtinė – Lietuvoje dar negirdėta ir nepatirta.

Šalia ūkininkų ganyklos, kurioje jie ūkininkavo nuo 1989 – ųjų, sodybą nusipirko Utenoje gyvenusi ir dirbusi Jūratės Miškinienės šeima. Iš miesto atsikėlusiems žmonėms nepatiko, kad šalia jų sodybos esančioje ganykloje ūkininkai anksti ryte (apie 6 val. ryto) melžia karves. Pasak miestiečių, ši kaime įprasta veikla jiems trukdė ilsėtis, ypač savaitgaliais. J.Miškinienė iš pradžių įspėjo ūkininkus, o kai šie nenutraukė „kenkėjiškos veiklos“, kreipėsi pagalbos į policiją ir pateikė skundus dėl esą pernelyg garsaus melžimo įrangos burzgesio. Reikia pridurti, kad naujakuriai išmanė teisinius niuansus.

„Turime teisę tai daryti, nes kaimynai pažeidžia neseniai pakeisto ir dabar galiojančio Administracinių teisės pažeidimų kodekso 488  straipsnį „Viešosios rimties trikdymas“, kuriame numatyta, kad negalima triukšmauti nuo 22 val. iki 7 val. (anksčiau – nuo 22 iki 6 val.)“, – prieš metus sakė J.Miškinienė.

Ūkininkų argumentai buvo paprasti.

„Karvėms nepasakysi – palaukite valandėlę, nes kaimynai miega. Be to, jeigu uždelsi melžti, tai jos pradės baubti, taigi sukels dar didesnį triukšmą“, – aiškino kelis dešimtmečius ūkininkaujanti A.Kaškevičienė.

Teismai atmetė ūkininkų skundą

Ūkininkai sumokėjo baudą, tačiau nusprendė kovoti už savo teises – pardavę vieną karvę bei jautį, nutarė bylinėtis ir įrodyti, kad turi teisę savo ganykloje melžti karves. Ir prasidėjo kelionė per teismus, kelis kartus buvo matuojamas melžimo aparato keliamo triukšmo lygis. Tyrėjams kilo klausimų, kaip ir nuo kurios vietos triukšmo lygį matuoti – ar  nuo besiskundžiančių kaimynų sklypo ribos, ar nuo lovos, kurioje miega kaimynai. Visi niuansai pateko į Utenos apylinkės teismą, kuris, per daug negaišdamas ir, kaip paaiškėjo vėliau, nesigilindamas į niuansus, 2021 spalio 29 d. paskelbė nutartį netenkinti ūkininkų skundo, t.y. palikti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato nutarimą pagal LR Administracinių nusižengimų kodekso (ANK) 488 str. 1 dalį nubausti ūkininkus 20 EUR bauda dėl to, kad jie 2021  gegužės 11 d. ryte, 6 val. 10 min., šalia gyvenamojo namo, savo pievoje melžė karves melžimo aparatu, kuris kėlė garsų triukšmą ir taip trikdė viešąją rimtį. Patikėkite, nieko neišsigalvojame, – taip nutartyje parašyta juodu ant balto!

Deja, ūkininkų skundą atmetė ir Panevėžio apygardos teismas. Be jokių papildomų argumentų 2022 sausio 13 d. nutartyje tiesiog paliko nepakeistą Utenos apylinkės teismo nutartį.

Nesulaukę pirmųjų instancijų teismų dėmesio ūkininkai Kaškevičiai nenuleido rankų. Juo labiau, kad tiek jų interesus gynę teisininkai, tiek gausi žemdirbių bendruomenė visoje Lietuvoje piktinosi dirbtinai sukurta situacija.

Žemdirbiai piktinosi

LR ŽŪR narės Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos pirmininkė Renata Vilimienė jau prieš metus siūlė pasinaudoti Prancūzijos patirtimi: „Mano žiniomis, Prancūzijoje neseniai buvo patikslinti teisės aktai ir dabar atsikeliantys gyventi į kaimo vietoves turi susitaikyti su čia esamomis aplinkybėmis – žemės ūkio veikla. Kitaip ūkininkai nebegalėtų ūkininkauti. Manau, tokia tvarka turėtų galioti ir Lietuvoje“.

LR ŽŪR direktorius Sigitas Dimaitis pritarė asociacijos vadovei: „Prieš perkant sodybą poilsiui miesto žmonėms reikėtų įvertinti ir šalia gyvenančius žmones, kurie jau kelis dešimtmečius čia ūkininkauja, ir tai yra čia gyvenančių žmonių kasdienis darbas. Miestiečiai turi suprasti, kad kaime žmonės ne poilsiauja,  o dirba, ir tai yra jų kasdieninė ir nepertraukiama veikla, o ne tyčinis noras erzinti kaimynus garsais, ar kvapais“.

Prie LR ŽŪR tinklapyje (prie LR ŽŪR FB) pateikto straipsnio ūkininkai pateikė šimtus komentarų, kuriuose būta ir nusistebėjimo, ir pykčio, ir argumentuotų nuomonių dėl aprašyto konflikto. Pateiksime tik kelias nieko neįžeidžiančias nuomones.

Štai vienas komentatorius teigia: „Pieno melžimo įranga skleidžia garsą ne didesnį, nei savaeigė žoliapjovė, kurią savo kiemuose naudoja ir sodybų savininkai. Manau, kad ginčijamasi ne dėl reikalo, bet iš principo“.

Kitas komentatorius pridūrė: „Miestiečiai atkeliavo į kaimą, o ne ūkininkai į miestą, be to, ganyklos nuolat keičiamos, taigi ir melžimo aparatas perkeliamas į kitą vietą. Jeigu labai trukdo – melžimo metu galima užsidaryti langus“.

Eugenijus rašė: „Miesto žmonės turėjo žinoti kokią sodybą perka. Juk jeigu mieste nusipirkai namą prie gamyklos, tai negali reikalauti, kad tą gamyklą uždarytų, nes joje keliamas triukšmas tau trukdo gyventi“.

Rita retoriškai klausė: „Nejaugi Utenoje eismas leidžiamas tik nuo 7 val. ryto?“.

„Serbentas“ miesto žmonėms patarė: „Džiaukitės, kad šalia jūsų sodybos yra pievos, o ne dirbami laukai, nes kai prasidėtų kūlimo sezonas, tai iki 3 valandos nakties nemiegotumėte. Pirkdami sodybą galėjote pasiteirauti ar šalia nėra žemės ūkio paskirties žemės, kurioje vykdoma ūkinė veikla pagal paskirtį“.

Pirmosios instancijos teismai padarė tą pačią klaidą

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas į kilusį konfliktą įsigilino iš esmės ir įvertino ūkininkų gynėjų argumentus. Vienas iš jų – pirmosios instancijos teismai tiriamą situaciją klaidingai vertino pagal ANK 488 str. 1 dalį, o reikėjo vertinti pagal ANK 48 str. 1 dalį. Be to, pasak ūkininkų interesus gynusio advokato Laimono Judicko, teismai neteikė reikšmės aplinkybei, kad žemės ūkio veikla kaimiškoje vietovėje yra įprasta ir negalėjo būti nežinoma, netikėta aplinkiniams, juolab negalėjo pažeisti viešosios tvarkos ar rimties. Pasak teisininko, neaišku, kokie požymiai lėmė, kad V.Kaškevičiaus veiksmai kvalifikuoti kaip viešosios rimties trikdymas, nes žemės ūkio darbas kaimo vietovėje nėra vertintinas kaip nepriimtinas, priešingas moralei elgesys. Teisininkai konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog administracinis nusižengimas padarytas tyčia.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas nutartyje pabrėžė, kad ANK 488 str. 1 dalyje nurodyta, jog viešąją rimtį trikdyti galima šauksmais, švilpimu, garsiu dainavimu arba grojimu muzikos instrumentais, kitokiais garsiniais aparatais, o štai karvių melžimas melžimo aparatu nepatenka į 1 dalyje nurodytų veiksmų sritį, nes melžimo aparato paskirtis yra karvių melžimas, o ne triukšmo skleidimas.  Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad  Utenos apylinkės ir Panevėžio apygardos teismai padarė neteisingą išvadą, priskirdami karvių melžimą melžimo aparatu kitiems triukšmą keliantiems veiksmams, trikdantiems asmenų ramybę. Pasak Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tokią išvadą būtų galima padaryti tik tokiu atveju, jeigu ūkininkas melžimo aparatą įjungtų, pavyzdžiui, nakties metu tikslingai, siekdamas ne melžti karves, bet specialiai trikdyti kaimynų ramybę.

Taigi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija (teisėjai Aurelijus Gutauskas, Audronė Kartanienė ir Albinas Antanaitis), atsižvelgdami į aplinkybių visumą, konstatavo, kad Utenos apylinkės ir Panevėžio apygardos teismai padarė materialiosios teisės pažeidimą, t.y. netinkamai pritaikė ANK 488 str. 1 dalį, todėl šių teismų nutartys naikintinos, o administracinio nusižengimo teisena ūkininkui V.Kaškevičiui nutraukiama.

Ar ūkininkams bus grąžintos jau prieš metus sumokėtos baudos?

Pasak teisininkų, automatiškai lėšos negali būti grąžinamos. Ūkininkams reikėtų kreiptis į VMI ir informuoti apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį.

Tebus šis atvejis pamokantis

Dr. Arūnas SVITOJUS (LR ŽŪR pirmininkas):

Prisipažinsiu, nesitikėjau, kad šios absurdiškos situacijos nagrinėjimas pasieks net Lietuvos Aukščiausiąjį teismą, tačiau pastarojo nutartis nudžiugino. Lieka tik apgailestauti, kad be reikalo buvo apkrauti teismai ir visus metus ūkininkai turėjo kankintis tiesiogine šio žodžio prasme. Neabejoju, kad jie patyrė ne tik materialinių, bet ir moralinių nuostolių. Kas juos atlygins?

Bet gera žinia, kad ši nutartis bus kelrodė žvaigždė būsimiems atvejams ir apylinkių ar apygardų teismai nebedarys klaidų, kokios buvo padarytos šiuo atveju. Daugėja miestuose gyvenančių ir dirbančių žmonių, kurie persikelia gyventi į kaimo vietoves ir pirkdami sodybas tikisi, kad kaime jie galės džiaugtis absoliučia tyla. Galiu juos patikinti, kad taip niekada nebus. Jeigu jūs gyvenate mieste šalia gatvės, tai turite susitaikyti, kad ja važiuoja automobiliai ir oras teršiamas. Pirkdami sodybas turite įvertinti, kad jūsų sodyba ribojasi su ūkininko žeme ir ne bet kokia žeme, o būtent žemės ūkio paskirties žeme. O tai reiškia, kad čia vykdoma žemės ūkio gamyba ir ūkininkai žemei dirbti naudoja ne arkliukus, bet šiuolaikinę žemės ūkio techniką – traktorius, kombainus ir karvės melžiamos ne rankomis. Tikiuosi, kad nė vienas ūkininkas specialiai prie jūsų namų nevarys gyvulių ir specialiai nekels triukšmo. Bent kol kas tokių atvejų nenustatyta. Dažniau skundžiamasi atėjus derliaus nuėmimo laikui, kad ūkininkai pradeda darbus anksti, o baigia labai vėlai. Tačiau tai juk būtent ir yra žemės ūkio specifika – derliaus nuėmimo metu ūkininkas nežiūri į laikrodį, darbas nebaigiamas, atėjus formaliai jo pabaigai. Branginama kiekviena valanda. Deja, būna atvejų, kad būtent į kaimą atsikėlę gyventi miestiečiai tyčia kenkia ūkininkams – praardo ganyklos tvorą, paleidžia galvijus ir kreipiasi į policiją, rašo skundus. Deja, turiu mesti akmenuką būtent į Utenos apskrities daržą – dažniausiai tokių atvejų būta šios apskrities rajonuose. Priežastis aiški – šios apskrities rajonuose daug sodybų įsigijo vilniečiai.

Labai tikiuosi, kad šis atvejis bus pamokantis ir policijos pareigūnams. Ir šiuo atveju ir kitais atvejais policijos pareigūnai dažnokai reaguoja į parašytus skundus nesigilindami į situaciją. Taip elgtis paprasčiau, esą, štai mes sureagavome, o toliau savo santykius aiškinkitės teismuose. Tai bloga praktika, taip neturi būti. Pirmenybė neturi būti teikiama pasiskundžiusiam. Štai ir šiuo atveju ūkininkai bylinėdamiesi prarado daug laiko, daug sveikatos, kurios negrąžinsi už jokius pinigus. Tokių praradimų jiems niekas nekompensuos. O gal turėtų kompensuoti? Juk Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra ne tik neskundžiama, bet ir labai aiški – paskubėjo priimti sprendimus policijos pareigūnai, padarė klaidas teismai.

Bendrauju su daugelio ES žemdirbių organizacijų nariais, šia istorija pasidalijau su Graikijos atstovais – jie patikino, kad tokio atvejo jų šalyje negalėtų nutikti. Pasak mano kolegos graiko, jų šalyje policininkai sprendimus priima įvertindami visas aplinkybes ir jeigu kyla nors mažiausių abejonių – pirmiausia atliekamas išsamus  teisininkų tyrimas. Mano žiniomis, šioje istorijoje dar nepadėtas taškas – bandoma ūkininkams pakenkti.

Nutartis gali būti laikoma precedentu

Laimonas STANČIKAS ( Advokatų kontoros „Triniti Jurex“ vyresnysis teisininkas):

Teisine prasme ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis gali būti laikoma precedentu ir gali būti naudojama sprendžiant panašias situacijas, jeigu tokios kils ateityje. Taigi ateityje teismai turėtų remtis būtent šia nutartimi ir kelias iki galutinio sprendimo bus trumpesnis. Apmaudu, kad šiuo atveju reikėjo eiti ilgiausiu galimu keliu, naudojant visas teismo instancijas. Tačiau džiaugiamės, kad su mūsų argumentais Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sutiko, situaciją įvertino iš esmės, o ne formaliai. Mes tikėjomės, kad šią bylą ūkininkų naudai išspręs jau pirmoje teismo instancijoje, nes ginčo esmė buvo akivaizdi. Deja, apsirikome.

Nutarties esmė – negalima, vykdant ūkinę veiklą, skirti nuobaudą, taikytiną esant visai kitokio pobūdžio atvejams, pavyzdžiui, jeigu kas nors triukšmauja grįždami iš pasilinksminimo vietos. Kitaip valstybė turėtų atsisakyti žemės ūkio veiklos. Štai galima situacija –  ūkininkas pjauna žolę, miestietis kreipiasi į policiją, ši stabdo ūkininko valdomą traktorių ir skiria baudą. Ūkininkas nutraukia darbus, o miestietis tęsia saldų miegą. Ar toks sprendimas būtų normalus? Juk akivaizdu, kad ūkininkai atliko jiems įprastus būtinus darbus, kokius atlikdavo daug metų ir tokius darbus atlieka visi ūkininkai.

Ar šis atvejis bus pamokantis policijos pareigūnams? Jie privalo laikytis įstatymų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika dėl tam tikrų administracinių nusižengimų specialiosios dalies straipsnių taikymo taps privaloma, taigi policijos pareigūnai turės atidžiai įvertinti, esant kokioms aplinkybėms yra pagrindas rašyti protokolus ir bausti.

Žemės ūkio rūmų informacija