– Šie trys rudi aviliukai mano pagaminti. Pasidomėjau ir pats padariau. Kiti aviliai seni, išsilaikę dar nuo senelio ir prosenelio laikų, – sename prosenelių Mikėnų Stumbriškio vienkiemyje savo bityną atskleidžia šešiolikmetis pušalotietis Ervinas Mikėnas, Pumpėnų gimnazijos vienuoliktokas, bitininkaujantis nuo vienuolikos metų, taigi jau šešis sezonus. 

Ir senelis, ir prosenelis laikė bičių. 

– Seneliui Viliui padedant, ir aš pasigavau vieną spiečių. Pačios bitės pavasarį į avilį atskrido, – prisimena Ervinas. 

Bet kodėl šiame technologijų amžiuje tuomet dar vienuolikmetis berniukas susidomėjo būtent bitininkyste? 

– Bitės man pasirodė įdomus sutvėrimas, labai įdomus jų gyvenimas, – Ervinas prisipažįsta, jog jam apskritai daug smagiau laiką leisti gamtoje, nei prie telefono ar kompiuterio.

Nors vaikinas ir nemėgsta ilgiau sėdėti prie ekranų, tačiau feisbuke turi susikūręs savo puslapį Ervino bitynas, pats nusifotografavęs ir sumaketavęs išradingą emblemą, kuri papuošia medaus kibiriuką ir suteikia informacijos. 

– Feisbuke bendrauju su bendraamžiais bitininkais, kuriuos visoje Lietuvoje galima suskaičiuoti rankos pirštais. Sykį Panevėžyje per mugę priėjau pasikalbėti su vyresniu bitininku, prisistačiau, kad ir aš bitininkauju, tai jis labai nustebo: „Čia daugiau senelių išmislas“. O mano – hobis, – šypsosi Ervinas. 

Kai vienuolikmetis berniukas užsimanė bitininkauti, ir jo senelis pažvelgė skeptiškai – gal tik trumpalaikė vaiko užgaida. 

Šiandien Ervinas savo bityne prižiūri vienuolika šeimų bičių – keturios sodyboje Pušalote, kitos – Stumbriškio vienkiemyje.

 Iki vienkiemio tenka važiuoti taip pat ir miško keliuku maždaug dešimt kilometrų. 

– Važinėju motociklu. Rudenį, kai bitės maitinamos, būna, kad per dieną važiuoju du kartus. Verdu sirupą, kurį susidedu į dvi kuprines. Viena – priekyje, kita – ant nugaros, ir taip su dvidešimt penkių kilogramų kroviniu motociklu keliauju į Stumbriškį pas savo bites, – Ervinas pasakoja, kaip rugpjūčio viduryje ar pabaigoje išsukamas paskutinis sezono medus, kaip siaurinami lizdai, kaip bitės gydomos nuo erkių, maitinamos ir apšiltinamos. 

Jaunasis bitininkas atskleidžia, kad dabar bičių ruošimas žiemai – atsakingiausias darbas. 

– Nuo paruošimo rudenį priklauso kitų metų medaus derlius, – Ervinas prisipažįsta, jog būna ir nesėkmių, tarkim, gerai neapžiūrėjo motinėlės, bet iš klaidų mokosi. 

Senoje erdvioje jaukiai įrengtoje vienkiemio pirtyje suka medų. Čia jau prireikia ir tėčio pagalbos, kad automobiliu atvežtų medsukį. 

– Turim tris dienas darbo. Per sezoną – trys medaus ėmimai. Parduodu, kiek pavyksta, gal ir į muges važiuočiau, tačiau visur medaus sočiai. Ir aš turiu feisbuke pasiskelbęs, pristatymas – veltui, bet vis tiek sunku parduoti. Žmonės sau turi porą aviliukų ir jiems užtenka, – Ervinui bitininkauti daugiau įdomus, o ne pelningas pomėgis, juolab kad savo bityno nėra užsiregistravęs ir jokios paramos negauna. 

Ervino bitynas kasmet prasiplečia viena dviem šeimomis, tiesiog atskrenda spiečiai: 

– Vasarą dar miegu ir kas nors paskambinęs kviečia atvažiuoti spiečių susemti. 

Vaikinas ir spietinę, ir avilius, ir rėmelius pats susimeistravęs. Linkęs prie medžio darbų. 

– Nors bitininkauti man tik hobis, tačiau šiemet nutariau rimtai skaičiuoti, kur dingsta pinigai ir kiek jų atsiranda. Labiau norisi savo rankomis užsidirbti. Motociklą nusipirkau iš savo uždarbio prie ūkio, – atskleidžia Ervinas. 

Jis prisimena, kad vieni metai buvo nuostolingi, kai bitės visiškai nesunešė medaus: 

– Šitiek darbo įdėta, tad nekilo ranka viską užbaigti. Būna, kad bitininkams rankos nusvyra, kai bitės neperžiemoja ar išnuodijamos laukuose purškiamais chemikalais. Bet mano bityne taip dar neatsitiko. 

Ervino senelis, prosenelis bitininkavo, tačiau tėtis neina prie avilių: 

– Nebent pasikviečiu. Mama bijo bičių ir kažkodėl ją puola. Metais jaunesnis brolis labiau prie kompiuterio, prie mokslo. Man taip atsibostų, mėgstu aktyvų laisvalaikį, sportuoju, važinėju motociklu. 

Jaunasis bitininkas – gamtos vaikas, džiaugiasi, kai į vienkiemį atklysta stirnų, atskrenda paukščių. Ir mes kartu mėgavomės jų įstabiais garsais… 

Vaikinas išsitaria iš aplinkinių, iš bendraamžių kartais išgirstantis, kam jam reikia to bityno. Gal ir todėl, kad daug darbo. 

Juk Ervinas ne tik rūpinasi, prižiūri bites, bet ir viską pats susimeistrauja: 

– Aš susitvarkau, jei kas sulūžta. Naują daiktą kiekvienas gali nusipirkti, o pasigaminti turbūt ne taip lengva. Be to, už sukomplektuotą avilį tektų mokėti iki pusantro šimto eurų. 

Nagingas ir Ervino tėtis, dirbantis Panevėžyje suvirintoju, o mama – Pušaloto parduotuvėje. 

Be metais jaunesnio brolio, Ervinas turi trejų metų sesutę, kuri lanko Mikoliškio darželį… 

Taigi dabar jaunajam bitininkui maždaug iki spalio vidurio rudeninis darbymetis. Beje, jis pats net pagalves pasiuvęs žiemą bitėms uždengti. 

Ervinas prisipažįsta, jog prie išlaidų savo darbo neskaičiuoja. Dvi valandas per dieną laisvalaikio sutaupo, nes į Pumpėnų gimnaziją važinėja motociklu ir nereikia taikytis prie autobusų grafiko… 

Vienuoliktokas tvirtai neapsisprendęs, kur toliau mokysis baigęs gimnaziją. 

– Tėvai sako, kad per anksti norėjau suaugti. O draugės mama mano, jog tokie vaikinai išnyko su dinozaurais, – šypteli Ervinas, kuriam, nepaisant kitų nuostabos, tiesiog patinka būti savimi.

Asta Bitinaitė (Pasvalio "Darbas")