Į sodybą atskrenda jūrinis erelis, o mažesnieji sparnuočiai vaišinasi „cepelinais“

Irma Janušė iš Šventežerio visą žiemą rūpinasi laukiniais paukščiais ir žvėrimis. Jos sodyba įsikūrusi tokioje vietoje, kad čia nuolat užklysta įvairiausi sparnuočiai, o aplink slankioja ir miško žvėrys. Kiekvieni metai – vis kitokie, su naujais, netikėtais svečiais. Kartais – išties įspūdingais. Tokiais, kad dažnas liktų be žado.

Ir kas galėjo pagalvoti, kad į jos kiemą, į pačios įrengtą „restoranėlį“ paukščiams, užsuks net jūrinis erelis? Čia meniu sudaromas individualiai – pagal tai, kuo viena ar kita paukščių rūšis minta.

„Nupirkau tris kiaulės galvos gabalus. Prikaliau vinimis. Labai pasiteisino. Kai ant eglės šakos prisukdavau lašinius su viela, suopiui būdavo nepatogu lesti. O dabar matau, kad labai gerai“, – pasakoja Irma, besirūpinanti suopiais, kurių kasmet atskrenda vis daugiau.

Kartą ji pastebėjo ir naujoką.

„Gauna į plunksnas, kai atlekia vietiniai. Jei neklystu, trys pas mane maitinasi“, – šypsodamasi pasakoja moteris.

Irma prisipažįsta, kad daugelį metų svajojo, jog į jos lesyklą atskristų suopis.

„Dabar, kai atskrenda du, visada pasimuša, paskui nutupia ant topolio šakos ir laukia, kada bus galima atakuoti lašinius. Labai jautrūs net mažiausiam krustelėjimui“, – stebi juos pro langą.

Kartą ji pagalvojo, kaip būtų smagu, jei ir erelis užsuktų paragauti lašinių.

„Ryte žiūriu – topolyje jūrinis erelis tupi“, – su nuostaba prisimena Irma.

Žinia sudomino ir gamtininkus. Paaiškėjo, kad vienas paukštis iš Širvinto miško jūrinių erelių poros buvo sužieduotas. „Gal pavyktų žiedo informaciją nuskaityti?“ – svarstė jie. Internautai net ėmė siūlyti meniu šiam įspūdingam svečiui: „Jam kokia vištukė pakabinta būtų neblogai ar nupenėtas broileriukas – tai būtų puota.“

Tačiau Irma rūpinasi ne tik stambiaisiais plėšrūnais. Jos lesyklose gausu mažųjų sparnuočių.

„Pagaminau paukštukams „cepelinų“. Pirkau sorų kruopas, bet pasirodo, nupirkau bolivinę balandą. Keista man atrodė ta spalva – galvojau, gal kokia kita sorų rūšis, kad pilka. Tik išmesdama pakelį perskaičiau, kokios čia kruopos“, – juokiasi ji.

Vis dėlto „cepelinams“ tiko visos kruopos – paukšteliai lesė pasigardžiuodami.

Irma nepamiršta ir miško žvėrių. Stirnoms ji pripjausto morkų, burokų, duoda šieno. Į sodybą užsukančiam kiškiui labiausiai patinka morkos.

„Kiti sako, kad stirnos tikrai to neės, bet jos ėda su pasimėgavimu“, – sako Irma.

Anksčiau stirnos į patį kiemą neužsukdavo – laikydavosi sode. Dabar jau ir kieme, vos ne po langais, atsikasa gėles, nugraužia krūmelius.

„Ne, negaila gėlių ar krūmelio, tik stirnų gaila“, – sako ji, akivaizdžiai mylėdama miško gyventojus.

Stirnoms ji ir grūdų duotų, tačiau galimybių parsivežti nėra – nuo kelio iki namų tenka pūškuoti beveik kilometrą pėsčiomis. „Su maišu grūdų ant pečių per sniegus tikrai nepaeičiau“, – atvirauja Irma.

Jos sodyba – tarsi mažas žiemos prieglobstis laukiniams gyvūnams. O Irmos rūpestis – tylus, kasdienis, bet labai svarbus.