Traktoriai Varšuvoje – ne protestas, o diagnozė ir Lietuvai. Kodėl lenkai nebetyli? (VIDEO)

Dar ketvirtadienio vakarą į Varšuvą pajudėjo Lenkijos ūkininkų traktorių kolonos, o penktadienį sostinėje planuojamas didžiulis protestas „Stop Mercosur“. Tai ne pavienė protesto akcija ir ne emocinis protrūkis, o aiški diagnozė, rodanti gilėjančias struktūrines problemas ne tik Lenkijos, bet ir viso Vidurio bei Rytų Europos žemės ūkyje. Šie procesai turi tiesioginę reikšmę ir Lietuvai, kurios žemės ūkio sektorius veikia toje pačioje rinkoje ir susiduria su labai panašiais iššūkiais.

Dešimtys, o kai kuriais skaičiavimais – net šimtai traktorių iš Opolės, Olešnicos ir kitų regionų užkūrė variklius ir pajudėjo sostinės link. Pasak pačių ūkininkų, verslo skaičiai nebesutampa: pajamos traukiasi, o sąnaudos išlieka aukštos, todėl esą būtinos esminės permainos. Organizatorių teigimu, prie protesto Varšuvoje gali prisijungti keli tūkstančiai žemdirbių, o pats judėjimas papildo 2024 metais vykusias masines kelių blokadas, kuriose visoje šalyje dalyvavo daugiau kaip 150 tūkst. ūkininkų.

Penktadienio rytą policija pradėjo riboti traktorių kolonų judėjimą sostinės prieigose. Apie tai pranešė kelių kolonų organizatoriai, nurodydami, kad prie įvažiavimų į Varšuvą pastatyti laikini kelio ženklai, draudžiantys sunkiosios žemės ūkio technikos patekimą į miestą. Vis dėlto patys ūkininkai tikisi, kad bent daliai jų pavyks pasiekti sostinę ir viešai išsakyti savo reikalavimus.

Ekonominiai šio nepasitenkinimo motyvai yra aiškūs ir pagrįsti skaičiais. Remiantis Lenkijos statistikos tarnybos (GUS) duomenimis, 2023 metais grūdų supirkimo kainos Lenkijoje, palyginti su 2022 metų piku, sumažėjo apie 30–40 procentų. Kviečių kaina kai kuriais mėnesiais nukrito iki maždaug 185–190 eurų už toną, tuo metu kai reali gamybos savikaina daugelyje ūkių siekė 210–235 eurus už toną. Kitaip tariant, dalis ūkininkų buvo priversti parduoti produkciją žemiau savikainos. Situaciją dar labiau paaštrino tai, kad sąnaudos išliko aukštos: trąšų kainos, nors ir sumažėjo nuo 2022 metų rekordų, vis dar buvo 40–60 procentų didesnės nei iki pandemijos, o degalų, elektros energijos ir darbo jėgos kaštai per pastaruosius penkerius metus išaugo vidutiniškai 25–35 procentais.

2024–2025 metai ūkininkams tapo dar sudėtingesni. Tarptautinėse biržose kviečių kainos išliko spaudžiamos perteklinės pasiūlos ir silpnesnės paklausos. 2024 metų pabaigoje ir 2025 metų pradžioje kviečių kainos Lenkijos vidaus rinkoje dažnai svyravo 170–180 eurų už toną ribose, o kai kuriais sandoriais fiksuoti ir dar žemesni lygiai. Tai reiškė, kad kainos dar labiau nutolo nuo realios gamybos savikainos, o ūkių finansinė padėtis dar labiau pablogėjo. Daugeliui žemdirbių tai tapo ne laikinu sunkmečiu, o struktūrine problema.

Prie kainų kritimo tiesiogiai prisidėjo ir smarkiai išaugęs importas iš Ukrainos. 2023 metais į Lenkiją buvo įvežta daugiau kaip 4 mln. tonų ukrainietiškų grūdų, kai iki karo šis kiekis nesiekė 1 mln. tonų per metus. Tokie srautai spaudė kainas ne tik vidaus rinkoje, bet ir sukėlė sandėliavimo krizę – ūkininkų organizacijų vertinimu, kai kuriuose regionuose iki 20–25 procentų derliaus liko neparduota net praėjus keliems mėnesiams po javapjūtės. Tai nėra vien Lenkijos problema – panašūs procesai fiksuoti ir Lietuvoje, ypač tais laikotarpiais, kai regioninė grūdų rinka susidūrė su pertekliaus efektu.

Dar vienas rimtas nerimo šaltinis – Europos Sąjungos planuojamas prekybos susitarimas su „Mercosur“ šalimis. Pagal viešai aptariamus derybų projektus, ES galėtų įsileisti iki 99 tūkst. tonų jautienos per metus su sumažintais muitais, taip pat reikšmingus kiekius paukštienos, cukraus ir etanolio. Lenkijos ūkininkai atkreipia dėmesį, kad Pietų Amerikoje žemės ūkio produkcijos savikaina dažnai yra 20–30 procentų mažesnė nei Europos Sąjungoje, o aplinkosaugos, pesticidų naudojimo ir gyvūnų gerovės standartai – gerokai švelnesni. Tokia situacija, jų teigimu, sukuria nelygią konkurenciją rinkoje, kurioje Lenkija kasmet pagamina apie 35 mln. tonų grūdų ir yra viena svarbiausių maisto produktų tiekėjų ES vidaus rinkai. Lietuvai, kurios žemės ūkio sektorius taip pat stipriai orientuotas į eksportą, tokie pokyčiai gali reikšti papildomą kainų spaudimą ir dar didesnį neapibrėžtumą.

Šie procesai turi ir aiškią socialinę dimensiją. Lenkijoje žemės ūkyje dirba apie 1,3 mln. žmonių, o kaimo vietovėse gyvena daugiau nei 40 procentų šalies gyventojų. Tai reiškia, kad ūkių ekonominės problemos neišvengiamai persikelia į regionų užimtumą, vietos verslus ir demografines tendencijas. Panaši struktūra būdinga ir Lietuvai, kur kaimo vietovės jau dabar susiduria su gyventojų mažėjimu, paslaugų trūkumu ir didėjančia socialine atskirtimi.

Ūkininkai perspėja, kad be stabilios, prognozuojamos ir ekonomiškai pagrįstos politikos smulkūs ir vidutiniai ūkiai bus priversti pasitraukti iš rinkos. Ilgainiui tai reikštų didesnę gamybos koncentraciją, augančią priklausomybę nuo importo ir silpnėjantį regionų gyvybingumą.

Lenkijos traktorių žygis į Varšuvą įsilieja į platesnį Europos kontekstą – 2024–2025 metais ūkininkų protestai fiksuoti mažiausiai 15 Europos Sąjungos valstybių. Tai rodo, kad problema nėra pavienė ar laikina. Traktoriai Varšuvoje šiandien – tai ne šiaip triukšmas, o perspėjimas. Klausimas lieka atviras ir Lietuvai: ar šis signalas bus išgirstas laiku, ar vis dėlto panašios kolonos pajudės ir mūsų keliuose?

LR Užsienio reikalų ministerija yra pareiškusi, kad ES-Mercosur sutarčiai iš esmės yra pritarta. Susitarimui neprieštaravo ir Andriaus Palionio vadovaujama Žemės ūkio ministerija, pateikusi atitinkamą pažymą Europos reikalų komitetui.