Ignalinos apylinkėse šeimininkaujančios meškos gali pulti ir šunis, ir ūkinius gyvūnus

Ignalinos rajone, kaip ir kituose rytiniuose Lietuvos regionuose, meškų pasirodymai tampa vis dažnesni. Gyventojai jau įprato matyti šiuos žvėris ne tik miškuose, keliuose (ties Kazitiškiu), bet ir visai šalia sodybų (Pivorai, Čebatoriai). Visą mėnesį netyla erdvė nuo pasakojimų apie meškas, užfiksuotas lauko vaizdo kameromis ar net telefonais.

Paskutinis toks atvejis – meškutės viešnagė dienos metą Ceikinių apylinkėse (Čebatorių kaime). Šeimininkai spėjo nufilmuoti nekviestą viešnią verčiančią avilį. Be jau žinomos ir daugelio patirtos grėsmės aviliams ar vištoms, vis dažniau pasigirsta klausimų: ar meška gali pulti šunį, avį ar net karvę? Atsakymas – taip.

Šunys – pirmieji taikiniai?

Meškai artėjant prie sodybos, lojantis šuo tampa pirmuoju dėmesio objektu. Jei šuo yra pririštas – negali pabėgti, tampa lengvu taikiniu, jei agresyvus – meška gali jį suvokti kaip grėsmę ir gintis, smalsus ir artėja – ypač pavojinga situacija. Buvo atvejų, kai meškos nužudė sarginius šunis, kurie saugojo bites ar ganyklas.

Avys, ožkos – kaip natūralus grobis

Šie gyvuliai nepajėgūs apsiginti, o jų aptvarai dažnai būna paprasti. Meška uosle aptinka gyvulius, o jei randa silpną tvorelę – sunaikina ją labai greitai. Ypač pavojinga naktimis, kai žmonių ar nėra.  Estijoje ir Latvijoje jau yra oficialiai užfiksuota, kad meškos papjovė gyvulius ir viešai pripažinta – tai nebėra retenybė.

Karvės ir veršeliai – retesni, bet galimi taikiniai

Suaugusi karvė – didelis ir galingas gyvūnas. Meška dažniausiai jų vengia. Tačiau veršeliai, silpnos karvės ar pavienės, paliktos be žmonių arti – patenka į rizikos grupę.

Kai kuriose šalyse (Skandinavija, JAV) žinoma atvejų, kai meškos puolė galvijus, ypač jei ankstesni bandymai pavyko.

Kaip apsaugoti gyvulius nuo meškų?

• Laikykite gyvulius tvarte nakčiai, ypač avis, veršelius, ožkas.
• Naudokite elektrinį piemuo – ypač aplink avilius ar jautrias ganyklas.
• Stebėkite teritoriją – vaizdo kameros ar judesio jutikliai padeda suprasti, kas vyksta naktį.
• Nepririškite šuns arti miško arba pavieniui – geriau, kad jis būtų šalia šeimininko ar kiemo.
• Nekaupkite kvapų turinčių daiktų – pašaro likučiai, atliekos gali privilioti mešką.

Meškos elgiasi ne iš blogos valios

Kad ir kaip ten būtų, svarbu suprasti, kad meška puola, kai mato galimybę lengvai gauti maisto arba jaučiasi grėsmės akivaizdoje. Jei ji kartą gavo grobio – labai tikėtina, kad grįš. Todėl prevencija ir bendruomenės budrumas yra svarbiausia gynyba.

Jei fiksuojate meškos padarytą žalą – būtinai kreipkitės į Aplinkos apsaugos departamentą. Jų specialistai turėtų įvertinti situaciją ir, jei reikia, taikyti apsaugos ar atbaidymo priemones.

Vilkas ir/ar meška

Ignalinos krašto žemdirbiai, auginantys naminius gyvūnus, dažnai suka galvą, kaip saugotis nuo vilkų, nes jų paskutiniais metais daroma žala tiesiog varė į neviltį. Kai kurie rado puikų būdą – tvoras ar jų dalis (kuolus) ištempdavo specialiu tepalu, pagamintu iš meškos išskyrų (šlapimo). Todėl natūraliai kyla klausimas – ar vilkai trauksis iš Ignalinos rajono, jei čia apsistojo meškos? 

Tiek vilkai, tiek meškos yra plėšrūnai, bet jų gyvenimo būdas skiriasi. Vilkai medžioja gaujomis, o meška – viena, dažniausiai renkasi lengvą grobį: jauniklius, atliekas, medų ar net gyvulius. Tačiau vienas dalykas juos jungia – abi rūšys vengia tiesioginio konflikto.

Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, JAV Jeloustoune ar Suomijoje, buvo pastebėta, kad meškai pasirodžius, vilkai atsitraukia – nepuola ginti savo grobio, neieško konfrontacijos. Meška – stipresnė, didesnė, pavojingesnė. Net jos kvapas jos gali išgąsdinti.

Bet ar tai išeitis?

Gamta turi savo logiką. Jei teritorijoje yra daug grobio – stirnų, kiškių, gyvulių, o žmonių mažai, vilkai gali tik laikinai pasitraukti, o vėliau sugrįžti. Jie tiesiog prisitaiko – pasirenka kitą laiką, taką ar ganyklą.

Tad vilkai rajone tik dėl meškų tikrai neišnyks. Tiesiog turėsime daugiau grėsmių. Meškos pasirodymas tik gali sumažinti vilkų aktyvumą konkrečiose vietose, bent jau kurį laiką. Tai gali būti trumpa pertrauka nuo vilkų išpuolių – lyg pauzė gamtos kvėpavime.

Ką daryti, jei meška puola šunį ar kitus gyvūnus?

• Neartėkite prie meškos. Pavojingiausia klaida – bandyti išgelbėti gyvūną puolant tiesiai į mešką. Tai gali išprovokuoti ją pulti ir jus.
• Stenkitės triukšmu ją išgąsdinti – bet tik iš saugaus atstumo.
• Galima naudoti stiprius šviesos šaltinius, automobilių garsinius signalus, švilpukus, metalinius daiktus (puodą, kibirą).
• Jei yra galimybė – paleiskite šunį nuo grandinės.
• Judėdamas laisvai jis gali pabėgti. Pririštas – tampa bejėgis.
• Skambinkite 112 arba Aplinkos apsaugos departamentui.
• Jei meška grįžta kelis kartus, būtina tai užfiksuoti ir informuoti tarnybas.
• Vėliau pasirūpinkite šuns ar gyvulių psichologine ir fizine būkle.
• Patirtas stresas gali turėti pasekmių – veterinaras padės įvertinti sužalojimus ar elgesio pokyčius.

Apie nuovoką, pagarbą ir tai, ką slepia miško tyla

Ignalinos rajonas – vieta, kur miškas visada buvo šalia: ne tik kaip peizažas, bet ir kaip gyvas, alsuojantis pasaulis. Tačiau pastaraisiais metais net pati gamta siunčia ženklus, kad dalykai keičiasi. Sodybose karaliaujantys vilkai, meškos, sunaikinti aviliai ir pjaunamos avys – tai ne atsitiktinumas. Tai – pasekmė.

Mes, žmonės, dabar dažnai pamirštame, kad keisdami kraštovaizdį, kertame ne tik medžius, bet ir ryšius tarp gyvūnų, jų teritorijas, jų galimybes išgyventi. Lietuvoje skelbiant miškų statistiką vis dar rašoma, kad jų nemažėja – tačiau iš tikrųjų kasdien plėšiamas brandžių girių kūnas, plynės žymimos kaip „miškai“, o realybėje brandžių, 100 ar 120 metų miškų jau likę vos trupiniai. Didžioji dalis Lietuvos miškų šiandien – jaunuolynai, vos sulaukę 40–50 metų.

Tad ar stebina, kad meška išeina iš miško? Kad vilkas nebeturi kur dėtis?

Būtent todėl šiandien ūkininkas, bitininkas ar miško pakrašty gyvenantis žmogus turi būti ne tik budrus, bet ir giliai nuovokus. Suprasti, kad gamtos „problemos“ dažnai kyla ne dėl žvėries, o dėl mūsų pačių veiksmų. Ir kad tik pagarba – ne baimė, ne pyktis, o pagarba – tiek gyvūnui, tiek miškui, tiek tiesai – gali išlaikyti šį kraštą gyvą.

Jeigu norime, kad ateityje vaikai ne tik žinotų, kas yra meška ar giria, bet galėtų ją sutikti ne tik knygoje ar zoologijos sode, mums visiems teks prisiminti, jog miškas – ne skaičius, o gyvas pasaulis. Ir jis stebi mus, kaip ir mes – jį.