Jei šalia turite gerų žmonių – branginkite juos, nes tai tikras turtas

„Tu negyvenai, kol nepadarei gero kažkam, kas tau negalės atsilyginti“, – tokią žmogaus būties viršukalnę matė Sherry Anderson, o kėdainietė, Metų socialinės darbuotojos titulą pelniusi Erika KLIMIENĖ gyvena visa siela – jau 17 metų moteris save atiduoda vieniems pažeidžiamiausių mūsų visuomenės žmonių – intelekto negalią turintiems suaugusiems kraštiečiams. Kėdainių socialinės globos namų Dotnuvos grupinio gyvenimo namų gyventojus ir jais drauge besirūpinančias savo koleges Erika švelniai vadina antrąja šeima, kuriai širdies dovanoja ne mažiau nei vyrui Viktorui ir judviejų sūnui 12-mečiui Oskarui. Kartkartėmis šių dviejų šeimų gyvenimai netgi ir persipina. Erikos sutuoktinis atvirai didžiuojasi žmonos profesija bei tiki jos kuriamų prasmingų pokyčių svarba mūsų visuomenei, todėl grupinio gyvenimo namų buityje prireikus pagalbos visada būna šalia, o sūnus mielai dalyvauja bendruose renginiuose bei išvykose.

Pasakodama apie turiningą grupinio gyvenimo namų kasdienybę, Erika man atveria kitokią socialinio darbo pusę: ne kupiną sekinančių rūpesčių ir nesibaigiančios kovos su vėjo malūnais, o kūrybingą, įkvepiančią ir padedančią augti.

Nesvarbu, kaip besikeistų laikai, jautrus žmogiškumas ir tvirtas siekis daryti gera – visada išliks vertybė, labiau nei bet kas kita žmogui leidžianti pajusti tikrąja savo žemiškosios kelionės esmę. Laikrodžiams skaičiuojant paskutines valandas iki Šv. Kūčių vakaro, Erika per šias šventes kviečia pradėti naują gyvenimo tradiciją – ne tik didžiąsias progas, bet visas likusias gyvenimo dienas pripildyti dėkingumo. Kurstydami šį magišką jausmą netruksime pastebėti, kai pasaulis išties taps geresne vieta gyventi.

Įrašai plunksnakočiu

Daugelis gruodį sukamės pašėlusioje reikalų karuselėje, bandydami naujiesiems metams paruošti visiškai tuščią baltą lapą. Stebiuosi Erikos veide neįžvelgdama nė lašelio skubos ar karštligiškos įtampos. „Gal žinote paslaptį, kaip ramiai išgyventi gruodį?“ – baltai pavydėdama šypteliu puikiai nusiteikusiai pašnekovei.

„Džiaugiuosi, kad prieššventiniu laikotarpiu man išties pavyksta išvengti visa apimančios skubos. Galbūt dėl to, kad aš esu planuotoja, todėl dovanas nupirkau ir viską paruošiau dar gerokai iki švenčių, – dalinasi Erika. – Darbe visi darbai irgi atlikti, todėl ramiai galime mėgautis švenčių laukimu. Kadangi esu planuotoja, neįsivaizduoju savo kasdienybės be darbo knygos, kurioje visi planai surašyti ne tušinuku, o dėmesingai pasirinktu plunksnakočiu. Tai man prilygsta terapijai, – atskleidžia pašnekovė. – Paskutinė savaitė prieš šventes būna kitokia. Jau kelerius metus iš eilės šį laiką skiriu bendravimui ir pokalbiams su komanda bei gyventojais. Niekur nebelekiame, nieko nebeieškome – džiaugiamės buvimu kartu.“

Ypatingi metai

2025-ieji Erikai buvo ypatingi – šiais metais jai įteiktas garbingas Metų socialinio darbuotojo titulas, kurį moteris priėmė ne tik kaip asmeninį profesinį pripažinimą, bet ir kaip viso jos mylimos komandos darbo įvertinimą.

„Šiuos metus pavadinau savo profesiniais metais, – taria Erika. – Dirbti socialinį darbą pradėjau 2007-aisiais, būdama 23-ejų. Daugiau nieko kito ir nesu dirbusi, nes studijavau tai, ką norėjau ir kur save mačiau.

Aš tiesiog gyvenu savo darbu, todėl kiekvieni metai man yra geri, tačiau šie vis tik išskirtiniai. Gauti Metų socialinio darbuotojo apdovanojimą buvo staigmena, nes, tikiu, nė vienas iš mūsų nedirbame dėl titulų. Myliu savo profesiją. Man svarbu, kad mano paslaugų gavėjams su manimi gerai – aš matau, kaip mano komandos pastangos atneša pozityvius pokyčius grupinio gyvenimo namų gyventojams. Vieni pokyčiai visai maži, kiti didesni, bet kiekvienas dirbantis šioje srityje supras, kokie šie pokyčiai reikšmingi tų žmonių kasdienybei. Vieną išmokome skaičiuoti pinigus, kitą – nueiti į parduotuvę ir savarankiškai apsipirkti. Būtent tas pokytis, galimybė padėti kitam mane veža.“

Metų socialinio darbuotojo apdovanojimas Erikai tapo ne tik jaudinančiu įvertinimu, bet ir dar kartą parodė, kiek daug gera linkinčių žmonių ją supa.

„Nepaprastai smagu buvo sulaukti šeimos, artimųjų, bičiulių, kolegų sveikinimų. Net pati ėmiau savimi didžiuotis, – juokiasi pašnekovė. – Gavusi šį apdovanojimą supratau, kad mane supanti aplinka išties mato bei vertina socialinių darbuotojų indėlį visuomenės labui. Maloniu netikėtumu tapo kaimynų sveikinimai ir gražūs žodžiai, kokį sunkų, bet prasmingą darbą dirbu. Tai sukėlė tiek daug emocijų, kad net graudinausi.“

Toli – tik su komanda

Kalbėdama apie gautą įvertinimą Erika vis pabrėžia, jog vienas pats žmogus vargiai jį užsitarnautų.

„Esu dėkinga savo įstaigos vadovei, padalinio vadovei, savo komandai, nes viena nieko nepadaryčiau, – įsitikinusi moteris. – Dirbdama vadovaujuosi tokia filosofija: „Jei nori eiti greitai – eik vienas, o jei nori nueiti toli – turi eiti su komanda.“

Man pasisekė – aš turiu nuostabią komandą. Ji susiformavo dar 2017-aisiais, kai Dotnuvoje duris atvėrė mūsų grupinio gyvenimo namai. Dirbame aš – socialinė darbuotoja, ir keturios individualios priežiūros specialistės. Per visus aštuonerius veiklos metus nepasikeitė nė vienas komandos narys. Nuo pat pirmos dienos mes visos kartu.

Kartais net pagalvoju, kad tokią gerą komandą man atsiuntė likimas, – pasidžiaugia Erika. – Bet taip pat esu tikra, jog daug lemia ir tai, kaip tu pats gebėsi su komanda dirbti. Jeigu nevertinsi, nemotyvuosi, nepalaikysi, tada komandai kokybiškai funkcionuoti bus sudėtinga.

Aš daug skaitau, domiuosi, dalyvauju mokymuose – nuolat kaupiu žinias, kurias galėčiau pritaikyti dirbdama su savo komanda. Nuostabu girdėti, kai mano darbuotojos džiaugiasi, kad esame kartu. Vadinasi, viską darau teisingai.“

„Esu dėkinga savo įstaigos vadovei, padalinio vadovei, savo komandai, nes viena nieko nepadaryčiau. Dirbdama vadovaujuosi tokia filosofija: „Jei nori eiti greitai – eik vienas, o jei nori nueiti toli – turi eiti su komanda.“

Pradžia – Apytalaukio pensionate

Erika atskleidžia, jog rugsėjo pabaigoje vykusios apdovanojimų ceremonijos metu paskelbus būtent jos vardą mintyse prabėgo visi 17-ka profesinio gyvenimo metų, o prasidėjo ši kelionė tada visai jaunutei specialistei Apytalaukio dvare veikusiame pensionate.

„Užaugau paprastoje darbininkų šeimoje. Profesiją pasirinkau įkvėpta mamos – jos širdyje neaprėpiamai daug gerumo. Mama visiems padės, kiekvieną užjaus ir dėl kiekvieno išgyvens.

Jau mokydamasi aštuntoje klasėje pradėjau galvoti, kad norėčiau tapti arba psichologe, arba socialine darbuotoja, nes man abi šios profesijos siejosi su betarpišku bendravimu su žmonėmis bei pagalba jiems.

Bendravimas ir žmonės aplink yra mano variklis, vedantis į priekį. Be to neįsivaizduoju nė dienos. Man reikia apie viską kalbėti. Kalbėti mėgstu daug ir greitai, – juokiasi Erika. – Kadangi psichologijos studijoms pritrūko aukštesnių egzaminų įvertinimų, tad pasirinkau socialinį darbą. Tada čia irgi buvo didelis konkursas. Man pasisekė. Nė dienos neteko gailėtis, kad pasirinkau šį kelią.“

Baigusi studijas Erika grįžo į gimtuosius Kėdainius ir nekantraudama ėmė ieškoti darbo. „Socialinio darbo sritis labai plati. Studijuodama negalvojau, kad dirbsiu su intelekto ar psichinę negalią turinčiais suaugusiaisiais. Kai po studijų grįžau į Kėdainius, tėtis pasakė, jog Zabielų dvare veikiančiame Apytalaukio pensionate reikia socialinio darbuotojo.

Mano entuziazmas kuo greičiau pradėti dirbti liejosi per kraštus. Laikiausi pozicijos, kad nereikia siuntinėti gyvenimo aprašymo – geriau nuvažiuoti ir pasikalbėti gyvai. Taip ir padariau.

Buvau šviežiai iškepta specialistė – profesinės patirties ragavusi tik per praktiką, tad, tiesą sakant, nesitikėjau, kad mane pakvies dirbti, bet man paskambino – tapau jauniausia kolektyvo nare. Nuo pat pradžių buvau labai motyvuota ir užsidegusi, energijos turėjau tiek – nors vežimu vežk! – emocingai žodžius beria Erika, o aš jos akyse matau vis dar tą pačią kaitriai liepsnojančią ugnelę. – Daugelis klausia, ar manęs neišgąsdino darbas su psichinę negalią turinčiais žmonėmis. Tikrai ne. Kai mane palydėjo susipažinti su įstaigos aplinka ir gyventojais, šie bėgo prie manęs, puolė sveikintis, apsikabinti, kalbinti. Nesu iš tų, kuri bijotų, norėtų atsitraukti – ne. Nors situacijų teko patirti pačių įvairiausių – nuo itin draugiško gyventojų elgesio iki agresyvaus. Vis tik pajutau, kad tai mano profesinė vieta, todėl lengvai įsiliejau į įstaigos gyvenimą. Tie žmonės man tapo svarbūs, o po tiek metų – ir brangūs. Savo gyvenimo be šių žmonių nebeįsivaizduoju. Tai mano antra šeima.“

Metų socialinės darbuotojos titulu įvertinta kėdainietė Erika Klimienė ne tik per šventes, bet visus metus kviečia širdis pripildyti gerumo ir dėkingumo. „Tai pastebimai keičia kasdienybę“,– įsitikinusi pašnekovė./Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip negailėti?

Socialinis darbas – emocinius ir psichologinius resursus itin stipriai sekinanti profesija, todėl, kaip pastebi Erika, greta jos specialybės koja kojon žengia ir nemalonus profesinis perdegimas. Pašnekovė džiaugiasi, kad šiais laikais dėmesys sutelkiamas ne tik į socialinio darbuotojo pagalbos stokojančius žmones, bet matomi ir patys specialistai, o jų emocinė būsena irgi tampa prioritetu.

„Būtent todėl kasmet turime supervizijas, kurios reikalingos tam, kad laiku padėtume sau ir neperdegtume. Tai kaip profesinė terapija, kuomet galime išsakyti problemas, pastebėjimus, sulaukti pagalbos, – paaiškina moteris. – Per visus darbo metus nepajutau, kad perdegimas būtų prie manęs priartėjęs. Gal dėl to, kad moku laiku atsitraukti, uždaryti duris ir nesinešti darbo rūpesčių į šeimą.“

„Erika, Jūs rūpinatės žmonėmis, kuriems likimas buvo labai nedėkingas. Ar pavyksta nepasiduoti gailesčiui?“ – teiraujuosi kėdainietės.

„Dažnai girdžiu šį klausimą, – taria Erika. – Mano mama sako, jog negalėtų dirbti tokio darbo, nes visą savo algą tiems žmonėms atiduotų. Bet jiems nieko netrūksta. Valstybė užtikrina, kad šių žmonių kasdienybė būtų materialiai aprūpinta. Deja, gyvenimas juos nuskriaudė kitaip.

Jei kiekvieną mano darbo dieną lydėtų gailestis, būtų pernelyg sudėtinga rūpintis šiais žmonėmis. Aš žvelgiu kitaip. Esu jiems reikalinga, kad padėčiau. Pavyzdžiui, kažkas nemoka skaičiuoti, vadinasi, aš reikalinga padėti susidėlioti finansinius prioritetus, kitam sunku susikalbėti su svetimais žmonėmis, tad aš pagelbėju susikalbėti, nes pažįstu šį žmogų, todėl suprantu jį geriau nei kiti.

Taigi tiesiog padedu jiems įvairiose kasdienėse situacijose jaustis patogiai, kad šie žmonės galėtų gyventi kokybišką gyvenimą. Negalvoju apie gailestį – susitelkiu į tai, kaip galiu jiems pagelbėti.“

Vis tik Erika neslepia – pasitaiko ir labai jautrių, širdį draskančių akimirkų. „Kartais iš savo gyventojų išgirstu: „Kaip tau gerai – tu turi mamą, vaiką, o aš neturiu.“ Kai jie paliečia šią temą, turime kalbėtis, padėti žmogui išeiti iš liūdesio būsenos. Tada nukreipiu mintis į pozityvius jų gyvenimo dalykus ir sakau: „Bet kaip tau pasisekė, kad gyveni tokiame name, turi darbuotojus, kurie kiekvieną dieną tavimi rūpinasi. Nežinia, kaip tavo gyvenimas būtų susiklostęs, jei nebūtum atsidūręs čia.“ Tada jie pritaria ir slėgusios liūdnos mintys atsitraukia.“

Reforma pasiteisino

Dotnuvos grupinio gyvenimo namai veikti pradėjo 2017-ųjų rugsėjo 29-ąją. Pirmiausia grupinio gyvenimo namai atsidarė Dotnuvoje, o po metų – ir pačiuose Kėdainiuose. Įstaigoje veikia ir dienos centras intelekto bei psichosocialinę negalią turintiems suaugusiesiems.

„Dotnuvoje turime 8 gyventojus, mieste – 10. Gyventojais rūpinasi vieno socialinio darbuotojo ir keturių individualios priežiūros specialistų komanda, taigi po penkis darbuotojus Dotnuvoje ir Kėdainiuose. Individualiosios priežiūros darbuotojas su gyventojais būna visą parą.

Mano nuomone, reforma, kai šie žmonės iš institucinių namų buvo perkelti į grupinio gyvenimo namus, primenančius šeimos aplinką, yra labai pasiteisinęs sprendimas. Neįgaliųjų gyvenimas dabar kardinaliai skiriasi – tapo kur kas kokybiškesnis.

Juk viena yra gyventi aukšte, kuriame 40 žmonių, maistą tau patiekia, buitį sutvarko, ir visai kas kita gyventi nuosavame name, kambariuose tik po du, turėti virtuvę, kiemą ir viską daryti pačiam: gaminti pietus, skalbti. Šios reformos reikėjo jau gerokai anksčiau, – sako Erika. – Gal dabar mes valstybei ir kainuojame brangiau, bet neįgalieji džiaugiasi visai kitokiu gyvenimu – jie tapo savarankiškesni, daugiau visko gali spręsti patys, pavyzdžiui, ką valgyti, kur eiti, ką veikti. Jų žodis yra svarbus, o mes tik tariamės su jais ir, jei reikia, padedame.“

Erika socialine darbuotoja dirba ir Kėdainių socialinės globos namų dienos centre. "Turime licenciją dienos globos paslaugą teikti 12-kai žmonių, bet šiandien teturime keturis lankytojus, nors matome, kad šios paslaugos poreikis rajone turėtų būti gerokai didesnis, – dėmesį atkreipia pašnekovė. – Kiekvieną rytą mūsų individualios priežiūros darbuotoja su vairuotoju autobusiuku iš namų atsiveža dienos centro lankytojus. Jie čia būna nuo 8 iki 17 val. – dalyvauja įvairiose veiklose, gauna reikiamas paslaugas, vyksta į ekskursijas. Taigi, ne sėdi uždaryti savo namuose tarp keturių sienų, o turiningai praleidžia dieną ir išties džiaugiasi. Paskui lankytojus namo ir parvežame. Norėtųsi, kad apie šią paslaugą išgirstų daugiau rajono šeimų, globojančių artimuosius, turinčius intelekto ar psichosocialinę negalią.“

Erika ir drauge su ja dirbančios individualiosios priežiūros darbuotojos stengiasi, kad Dotnuvos grupinio gyvenimo namuose įsikūrę intelekto ar psichosocialinę negalią turintys žmonės gyventų kuo kokybiškesnį ir turiningesnį gyvenimą./Asmeninio archyvo nuotr.

Iškart nusprendė – nesislėps

Ilgus metus proto negalią turintys žmonės mūsų visuomenėje buvo nematomi, o tiksliau – netgi slepiami. Erika, pradėjusi dirbti grupinio gyvenimo namų socialine darbuotoja, užsibrėžė tikslą išrauti ydingą požiūrį sėjusią piktžolę ir su savo komanda sutelkė jėgas, kad Dotnuvos namuose gyvenantys neįgalieji taptų miestelio bendruomenės dalimi. Pašnekovė džiaugiasi, jog užtrenktų durų išvysti neteko niekur – visuose renginiuose gyventojai sutinkami šiltai.

„Nuo pat 2017-ųjų mano tikslas buvo eiti ir rodytis, – dėsto Erika. – Jei atėję gyventi į šį namą būtume dienas leidę tik už savo tvoros, kas mus matytų? Niekas. Nusprendėme dalyvauti visuose renginiuose, koncertuose, edukacijose, eiti į grožio salonus, kad bendruomenė mus pažintų.

Gal mums pasisekė, nes visur buvome sutikti svetingai. Lietuvoje pasitaiko skirtingų situacijų, o mes nuo pat pradžių neturėjome jokių iššūkių – namo kaimynai mus priėmė, visos įstaigos ir gyventojai taip pat. Kadangi įsikūrėme Dotnuvos ir Akademijos miestelių sankirtoje, tai bičiuliaujamės su abiem bendruomenėmis.

Manau, kad mums pasisekė dėl to, jog patys buvome drąsūs ir iniciatyvūs. O jei būtume gyvenę uždarą gyvenimą, tada žmonėms kiltų klausimų, kas mes tokie ir kodėl niekur neišeiname.“

Erika pabrėžia su grupinio gyvenimo namų gyventojais nuolat aptariantys, kaip pridera elgtis viešumoje: būti draugiškiems, šypsotis, pasisveikinti.

„Jie taip džiaugiasi, kai išėję į parduotuvę ar ambulatoriją sutinka pažįstamų, kai juos pakalbina. Grįžta ir pasakoja, ką matė pravažiuojant automobiliu, kad jiems pamojavo ar papypsino. Tada jie jaučiasi priimti, mato, kad jų niekas nesišalina, – gražia bičiulyste didžiuojasi pašnekovė. Vis tik Erika atskleidžia, jog kai kada nuvilia ne proto negalią turinčių žmonių elgesys, o eilinių nepažįstamųjų. – Yra pasitaikę tragikomiškų situacijų. Pavyzdžiui, kai mes su individualiosios priežiūros darbuotoja važiuodavome apsipirkti produktų ir stovėdavome kasoje su gausiai prekių prikrautais vežimėliais, už nugaros girdėdavome kitų pirkėjų replikas: „O, tos čia karui ruošiasi“, „Kada tos čia viską suvalgys…“ Gerus dvejus metus to klausėmės… – stebisi Erika. – Tokiems žmonėms tegaliu palinkėti niekada nesusidurti su tokia negalia. Tačiau bendra tendencija nuteikia pozityviai – mūsų visuomenė išties tampa atviresnė, tolerantiškesnė ir linkusi priimti neįgaliuosius.“

Pašnekovė taip pat siekia atskleisti ir visuomenei pristatyti neįgaliųjų kūrybinius gabumus. Įstaigos gyventojų kuriamus rankdarbius kiekvienas gali apžiūrėti, o patikusius ir įsigyti, specialiai sukurtame feisbuko puslapyje – „Iš rankų – su šiluma“.

„Pas mus galimybės beribės. Labai branginu savo komandos kuriamas švenčių tradicijas. Visada padėkoju darbuotojoms už praėjusius metus, nes be jų aš nieko nepadaryčiau. Jos – mano užnugaris. Galiu drąsiai sakyti, kad esame vienas kumštis. Tai labai svarbu, nes nuo mūsų priklauso paslaugų gavėjų gyvenimo kokybė. Esame vieninga, savo darbui atsidavusi komanda, todėl ir mūsų žmonės kiekvieną dieną gyvena kokybišką, jaukų ir gerą gyvenimą.“

Pasikeitė ir pati

Galbūt skeptikams nuskambės paradoksaliai, tačiau 17 metų intelekto negalią turinčiais kraštiečiais besirūpinanti Erika sako iš jų išmokusi svarbių gyvenimo pamokų.

„Manau, jog dirbdama šį darbą augau ir vis dar augu kaip asmenybė, kaip savo profesijos atstovė, kaip kompetentinga darbuotoja. Daug suteikia įvairūs mokymai ir bendravimas su tokių pačių įstaigų kolegomis. Šioje profesijoje neaugti tiesiog neįmanoma.

Daug svarbių gyvenimo tiesų atvėrė ir patys neįgalieji, kuriais rūpinamės. Pradėjau labiau vertinti paprastus dalykus, į kuriuos anksčiau neatkreipdavau dėmesio. Šie žmonės mane išmokė ir vis dar moko į viską žiūrėti su didele meile, jaustis dėkinga gyvenimui už mažus kasdienius džiaugsmus.

Neseniai buvome išvažiavę į ekskursiją. Aplankėme T. Ivanausko muziejų, ėjome į kavinę pietauti, pasigrožėjome Kauno eglute. Jie taip dėkojo už šią išvyką, nors tai tebuvo viešnagė Kaune. Šiems žmonėms didelis džiaugsmas pabūti tarp kitų, vaikščioti Laisvės alėjoje, kavinėje patiems iš meniu išsirinkti patiekalą. O mes ar tai įvertiname? Dažnai verkšlename dėl visiškų niekų.“

Puoselėja tradicijas

Grupinio gyvenimo namuose verda tokia pati kasdienybė kaip ir kiekvieno iš mūsų – šeimynykščių rankose tirpsta buities darbai, o širdis džiugina tradiciškai minimos šventės. Erika su didžiausiu entuziazmu pasidalina, kaip jos antrosios šeimos namuose atrodo Kalėdų laikotarpis.

„Šventės pas mus labai fainos! Stalai papuošti, namai dekoruoti, pasipuošę gyventojai sėda prie vaišėmis nukrauto bendro stalo, o paskui žaidžia žaidimus, bendrauja. Darbuotojos laikosi visų šventinių tradicijų ir jų moko gyventojus. Kartais pagalvoju, kad aš pati šventes sutinku gerokai kukliau ir paprasčiau, – juokiasi Erika. – Kadangi individualios priežiūros darbuotojos, dirbančios paromis, su gyventojais lieka per šventes, o aš šventes sutinku namie, tai mes savaite anksčiau keičiamės dovanėlėmis – visi bendrai kartu su darbuotojais ir gyventojais. Žinoma, dovanos būna simbolinės – neviršija 10 eurų. Įsitikinau, kad nereikia jokių šimtų norint sušildyti žmogų. Tokį požiūrį pradėjau puoselėti ir savo šeimoje.

Pas gyventojus atvyksta ir Kalėdų Senelis, o kartą atvažiavo net su keturračiu. Nuostabu, kai mūsų komandos darbuotojos tokios motyvuotos – jos šiems žmonėms sukuria tikrą šventę.“

„Niekad nepagalvočiau, kad socialinis darbas gali būti toks kūrybiškas“, – prasitariu Erikai. „Pas mus galimybės beribės, – patikina ji. – Labai branginu savo komandos kuriamas švenčių tradicijas. Visada padėkoju darbuotojoms už praėjusius metus, nes be jų aš nieko nepadaryčiau. Jos – mano užnugaris. Galiu drąsiai sakyti, kad esame vienas kumštis. Tai labai svarbu, nes nuo mūsų priklauso paslaugų gavėjų gyvenimo kokybė. Esame vieninga, savo darbui atsidavusi komanda, todėl ir mūsų žmonės kiekvieną dieną gyvena kokybišką, jaukų ir gerą gyvenimą.“

Kone visiems šiems žmonėms grupinio gyvenimo namų kolektyvas – vienintelė šeima, kitų artimųjų daugelis neturi.

„Iš aštuonių mūsų žmonių tik viena moteris turi brolių ir seserų, visi kiti – vieniši, palikti dar kūdikystėje, todėl jų niekas nelanko, – apgailestauja Erika. – Grupinio gyvenimo namų modelis jiems leidžia pajusti šeimos gyvenimą, kurio kitomis aplinkybėmis jie pajusti negalėtų.“

„Neretai mes ir patį gerumą siejame su pinigais – kai aukojame skurstantiesiems. Vis tik gerumu galime dalintis ir kitaip. Jei matome nuliūdusį kolegą, pasiteiraukime, ar viskas gerai, tiesiog pabūkime šalia sunkią akimirką, išklausykime. Čia irgi yra gerumas. Dabar daug abejingų žmonių, kurie nemato ar nenori matyti šalia esančiojo“.

Tvirtas vyro petys

Išskirtinių eilučių šiame pasakojime nusipelno Erikos vyras Viktoras – ne tik socialiniuose tinkluose žmonai rašantis šiltas palaikymo žinutes, bet ir kasdienybės rūpesčiuose tampantis tvirta mylimosios atrama.

„Erika, būkime atviros – ne kiekvienas vyras taip didžiuojasi savo žmonos darbu. Kitas galbūt net bandytų atkalbėti nuo tokios sudėtingos profesijos. O Viktoras išties supranta Jūsų darbo kuriamą vertę mūsų visuomenei. Ar Jums svarbus vyro palaikymas?“ – teiraujuosi pašnekovės.

„Oi, net graudintis norisi… – emocingai sureaguoja Erika. – Mano vyras – tai mano palaikymo komanda. Jis kiekvieną dieną mane išklauso ir visada yra šalia. Jis manimi tiki ir mane drąsina, nuolat kartoja, kaip manimi didžiuojasi.

Vyras mato, kad ši profesija yra mano gyvenimo varikliukas. Jis džiaugiasi, kad aš kaifuoju dirbdama savo darbą ir niekur kitur manęs neįsivaizduoja – kaip ir aš pati.

Viktoras ir pats įtrauktas į mūsų grupinio gyvenimo namų kasdienybę. Kartais man prireikia jo pagalbos, o kartais paprašau ką nors atvežti, – šypsosi Erika. – Tad mūsų gyventojai jį pažįsta, teiraujasi, kaip Viktoras laikosi, kaip sekasi sūnui, nes Oskaras irgi dalyvauja mūsų veiklose, kartu keliauja į išvykas. Labai džiaugiuosi, kad sūnui nuo mažumės rodžiau, jog šalia mūsų yra ir kitokių žmonių. Tai padeda mokyti atjautos, empatijos.“

Ragina patiems kurti gera

Žvelgiu į Eriką ir gėriuosi – koks gražus būna žmogus, kai dega meile gyvenimui ir pasirinktam profesiniam keliui, o ypač tokiam, kuris svarbus pažeidžiamųjų likimams. Pašnekovė sako neturinti nė menkiausios minties išsižadėti socialinio darbo. O kaipgi galėtų? Juk čia, jos akimis, dar tiek visko nenuveikta.

„Aš dar tiek daug turiu padaryti! – šypsosi Erika. – Jei turi sumanymų ir noro, gali čia kalnus nuversti. Esu ta, kuri nenustygsta vietoje. Man patinka generuoti idėjas, dirbti nestandartiškai, kurti ir įgyvendinti planus, kurie įkvepia tolesniems darbams. Nenoriu plaukti pasroviui – noriu siekti pokyčių, o motyvacijos taip dirbti man netrūksta.“

Klausausi Erikos ir maga paklausti – ar šiuo materialiąsias gėrybes šlovinančiu laikmečiu vis dar svarbu būti geru žmogumi? Ar pats gerumas siektina vertybė?

„Manau, taip, – sako pašnekovė. – Neretai mes ir patį gerumą siejame su pinigais – kai aukojame skurstantiesiems. Vis tik gerumu galime dalintis ir kitaip. Jei matome nuliūdusį kolegą, pasiteiraukime, ar viskas gerai, tiesiog pabūkime šalia sunkią akimirką, išklausykime. Čia irgi yra gerumas. Dabar daug abejingų žmonių, kurie nemato ar nenori matyti šalia esančiojo.

Džiaukimės, jeigu aplink save turime gerų žmonių. Branginkime tuos, kurie mus prisimena, kuriems mes rūpime. Tai didžiulis turtas.“

„Erika, ar jaučiatės laiminga moteris?“ – ištariu klausimą, kurį ne vienas mintyse sau užduos su artimaisiais susėdęs prie Kūčių stalo ar stebėdamas Naujųjų nakties fejerverkus.

„Tikrai taip. Dirbu mylimą darbą, esu nuostabioje komandoje, turiu fantastiškus paslaugų gavėjus, kurie myli mane, o aš myliu juos.

Esu dėkinga už nuostabią šeimą, gyvus tėvus, visus artimuosius. Viskas. Ko daugiau reikia? – savo žodžius šypsena palydi Erika. – Visiems linkiu gražių ir jaukių artėjančių švenčių. Gyvenimas toks trapus ir nenuspėjamas – vertinkime tuos, kurie šalia. Norėtųsi, kad nepamirštume to pasibaigus šventėms.

Daugiau šypsokimės vieni kitiems, būkime bendruomeniškesni, dėmesingesni ir darykime gera paprastoje kasdienybėje. Juk taip smagu, kai sustoji prie perėjos praleisti žmogų, o jis tau linkteli galva ar net pamojuoja. Toks fainas jausmas ir važiuoju toliau išsišiepusi. Kiek nedaug tereikia.“