Skaitytojai vis prašo dar ir dar kartą pasakoti apie keistai prognozuojamą ateitį, apie galimybę jaustis saugiau savo namuose. Naujo nepasakysi čia nieko, bet visi ženklai, o ypač vyriausybės priimami sprendimai leidžia tikėti tuo, kas visas įžvalgas vadina sąmokslo teorijomis ir šaiposi iš mąstančių plačiau. Svarbiausia, kuo reikia žmogui pasirūpinti: vanduo, šilumos šaltinis, veikiantis be elektros, ir žemės plotelis grūdui pasisėti. Daugiabučiuose komfortiškai gyvenantys tik kvatoja iš šių patarimų, bet gi tai – jų valia. O mes šiandien vienus supažindinsime, o kitiems priminsime linkmeniškius krosnininkus Bronių ir Vilmantą Jusius, kurie dėl savo kruopštaus ir kokybiško darbo gerą vardą užsitarnavę visoje Rytų Lietuvoje. 

„Apšerkšniję mūsų žiemos. / Balta balta kur dairais, / Ilgas pasakas mažiemus / Seka pirkioj vakarais…“ Bet ar gali ypatingai nuskambėti pasaka be jaukiai krosnyje ar židinyje spragsinčios ugnelės? Ar įmanoma įaudrinti vaizduotę ir pajausti Kalėdų pasakos skonį be kvapnaus, krosnyje iškepto pyrago? 

Krosnis – namų širdis, kuri apie šeimininkus gali papasakoti daug daugiau, nei pats namas, mat krosnį ar židinį mūrijantis meistras kartu su moliu sumaišo ne tik savo išmonę ir meilę šiam darbui, bet ir šeimininkų svajones. Vargu ar kada galėtum pagalvoti, kad krosnininko amate tiek paslapties ir romantikos, jei nesusipažintum su Broniumi ir jo sūnumi Vilmantu.

„Mes, Jusiai, esam kilę iš Palabažio kaimo, iš miško. Mano tėvas taip pat buvo krosnininkas, nors jis dar dirbo ir tuometiniame Miškų ūkyje. Jis mane paimdavo kartu į darbą nuo pirmos klasės. Žinoma, buvau tik pagalbininkas, padavėjas. Kai reikia mūryti krosnį aukštyje, tėvui būdavo daug lengviau, kai aš jam viską padavinėjau. O ir man labai patiko viską stebėti, žiūrėti, ką ir kaip daro tėvas. 

Prisimenu, jis jau labai sirgo, o man tuo metu buvo 14 metų, kai pirmą kartą išėjau dirbti savarankiškai. Tais metais vienas pats Linkmenyse pastačiau 4 pečius ir visi 4 stovi ir veikia dar ir šiandien. Nuo tada viskas ir prasidėjo. Kita vertus, čia tas kaimynas, jei būtų nepasitikėjęs manimi ir ano tėvu, argi būtų 14-os metų vaikui tokį darbą patikėjęs“, – pasakoja Br. Jusys. 

Kaimynas pasitikėjo jaunu paaugliu, nors, žinoma, tai buvo rizikinga. „Tu viską žinai, supranti, tėvas ligoninėje, nejau leisi, kad mes su šeima sušaltume? Eik ir statyk pečių“, – pasak Broniaus, ragino kaimynas Meškauskas. 

Ir taip be jokių pagalbininkų, vienas pats per savaitę vaikinukas pastatė pečių. 

Broniaus tėvas buvo praktiškas žmogus ir į viską žiūrėjo ūkiškai, todėl jis labai skeptiškai žiūrėjo į židinius ir jų nestatydavo. „Kadangi manęs paprašė židinio, tą pačią vasarą Rukšėnų kaime pastačiau pečių ir židinį. Viskas veikia ir šiandien. Nežinau, kodėl aš turiu tą matymą ar pajautimą, bet turiu. Juk turiu dar du vyresnius brolius, bet jų visai nedomino krosnininko amatas. Aš anksti pradėjau jausti, kas yra krosnis ir kaip ji veikia, o kai pradėjau jausti, tada viskas nuėjo kaip per sviestą, – pasakoja meistras. – Pas mus nėra standarto: taip ir taip. Atvažiuojame pas šeimininką, pasitariame, apžiūrime plotą, aplinką, išklausau šeimininko norus ir pasiūlau vienokį ar kitokį variantą, todėl praktiškai neturime identiškų pečių ar židinių. Žinoma, kai kurie iškart pateikia nuotraukas, kad nori būtent tokio. Jokių problemų – padarome tokį, kokio reikia. Dar nebuvo atvejų, kad nesugebėtume ko nors padaryti.“ 

Tiesa, buvo toks atvejis, kai pas žmogų stačiau plytą, židinį ir kaminą. Pastatau, atvažiuoju kitą dieną – židinys išardytas. Sudedu viską idealiai, bet ir vėl tas pats. Trečią dieną viską palikau ir nebestačiau židinio. Tada iki pat vakaro specialiai laukiau šeimininko ir paklausiau, kur problema. Pasirodo, žmona nenorėjo tokio židinio, o jai patiko kažkoks matytas žurnale, bet ji neišdrįso pasakyti. Taigi, viską išsiaiškinome, smagiai pasijuokėme ir pastačiau taip, kai norėjo.“ 

Br. Jusio sąskaitoje – šimtai krosnių, židinių. Ir visi originalūs. Nerasi nė vieno, kad būtų ideali kopija. Vis tiek nors kas nors skiriasi. Mat jie visi derinami prie interjero, prie šeimininkų ir, žinoma, jų piniginės. Vieni nori jaukios šilumos namuose, o kitiems svarbu pademonstruoti savo turtinę padėtį. Pasirodo, yra žmonių, kurie investuoja tūkstančius į krosnis, nors net nemoka jų kūrenti.

„Dėl ko pradėjau statyti pečius? Gyventi juk reikia. O šitą amatą įvaldžius, galima labai normaliai gyventi. Ten, kur dabar yra VSAT pastatas, anksčiau buvo mokykla. Kai man buvo 16 metų, su tėvu ėmėmės pečių remonto darbų. 30 pečių laukė mūsų pagalbos. Vieną jų suremontuodavome per vieną dieną. Įlendam, visą vidų stačiamalkio išgriauname, tada perdarome, sustatome viską, kur kaip turi būti. Už tą vieną pečių pagal sutartį gaudavome 120 rub. O dabar palyginkime: tėvas, gerai dirbdamas Miškų ūkyje, gaudavo 140 rub. Mėnesio atlyginimą mes gaudavome per dieną. Žinoma, sveikatos suodžiai atėmė. Tai ne naują pečių statyti, kai vienas malonumas“, – sako krosnininkas. 

Iš dviejų Broniaus sūnų vienas vis tik pasuko tėvo keliu… Tai neseniai Ignalinos gimnaziją baigęs Vilmantas, kuris dar ir ketinąs mokytis šio amato sostinėje, ir įsisavinti naujausias technologijas.

„Mane tėvas taip pat pasiimdavo nuo mažų dienų, kad padėčiau jam. Bet kadangi mokiausi mokykloje, tai važiuodavau tik vasarą ar savaitgaliais. Dabar jau daug daugiau laiko tam skiriu. Ketinau tęsti mokslus šioje srityje sostinėje, tačiau pandemija sutrukdė, nesusirinko grupė“, – pasakoja Vilmantas.  

Krosnininkai sako, kad dabar technologijos sparčiai kinta, o jie taip pat stengiasi neatsilikti, tad taikosi prie žmonių poreikių kaitos.

Dabar darome integruotas ir centrinio šildymo sistemas, šildymą oru. Esu padaręs paprastą variantą – į pečių įmūrijęs keturis vamzdžius, nuvestus į antrą aukštą. Kūrenant pečių, tais vamzdžiais šiltas oras proporcingai pasiskirsto ir pirmajame, ir antrajame aukšte. Kita vertus, viename name esu pastatęs ant pirmajame aukšte esančio pečiaus (stačiamalkio) kitą pečių, kuris šildo antrą aukštą, nors pakura – pirmajame“, – sako krosnininkas. 

Normaliai pastatyti stačiamalkį užtrunka tris dienas. Tačiau viskas priklauso nuo projekto dydžio, kaip panaudoji laiką ir keliese dirbama (abu ar vienas). Juk pirmiausia susiprojektuoji, o paskui medžiagų ruošimas, maišymas, pats darbas. Apskritai mums dviese dirbti daug efektyviau. Vieni meistrai mėgsta vienu metu paimti kelis objektus ir lakstyti po juos ratu, tada užtrunka darbas mėnesių mėnesiais. Ne, mes per daug neskubame, nes, žinoma, atlikus kažkiek darbo, reikalingas džiūvimas ir tam yra naktis, bet kol nebaigiame objekto, neišvažiuojame, na, nebent pasikeičia šeimininkų planai“, – atvirauja Vilmantas. 

Broniuko sukurtomis krosnimis džiaugiasi ir Bališkės kaime gyventi Gitana Sapiegienė su vyru Gintu ir dukra bei gaminti mėgstančia mama. Gitana sako, kad krosnininkas įgyvendino jų svajonę, net jiems patiems to iškart nesugebėjus įvardinti. 

70 kvadratinių metrų, trijų skirtingų patalpų Gitanos ir Gintauto Sapiegų gyvenamąjį plotą šildo dvi krosnys su vienu kaminu. 

Žiemos metą Jusiai taip pat nesėdi rankų sudėję. Augina aveles, žvejoja ir kitus darbus dirba: pavėsines stato, medinius baldus meistrauja, stogus dengia ir gelbėja patekusius bėdon. O jei geros sąlygos, šildoma, tai gali ir krosnis mūryti. 

Išvažiuodami iš Sapiegų namų, kur pirmiausia apžiūrėjome Broniaus statytas krosnis, gavome užduotį – nuvežti lauktuvių: ką tik iškepto naminio pyrago su aguonomis krosnininkui Broniui. Praėjo keleri metai, o Sapiegos kone kasdien geru žodžiu jį mini, palikusį pačius geriausius įspūdžius. 

Gerą vardą užsitarnauti sunku, bet dar sunkiau jį išlaikyti. Jau trys Jusių šeimos kartos – patikimiausiųjų krosnininkų sąraše. 

Lina RAGINYTĖ, („mignalina“)