„Medžioklių laimikį šimtais skaičiuodavau…“

Ignalinos rajone puoselėjama graži ir prasminga tradicija – pasveikinti ilgamečius gyventojus, mininčius garbingus jubiliejus. Kasmet rajone aplankoma apie 70 senjorų, kuriems skiriamas ypatingas dėmesys, šilti žodžiai ir padėka už darbus savo kraštui, išmintį ir patirtį, pavyzdį jaunajai kartai. Tai svarbus bendrystės, pagarbos vyresniam amžiui ženklas. 

Naujieji metai pradėti nuo dar vieno sveikinimo. Sausio 2 d. 90-mečio proga aplankytas ir šiltai pasveikintas Kazitiškio gyventojas Jonas Klimas. Tvirtybės, sveikatos ir ramių dienų Jonui linkėjo rajono savivaldybės meras Laimutis Ragaišis ir seniūnas Drąsutis Jelinskas. O sveikatos žvaliam senoliui savo buityje tvarkytis dar užtenka. Atvykusius svečius jis pasitiko lauke – skubėjo taką sniege pravalyti. Pats ir krosnį išsikūrena, ir maisto pasitaiso, žinias paklauso ir laikraštį dar be akinių perskaito. 

Ignalinos turizmas

Jonas jau du dešimtmečius gyvena vienas dideliame, gražiame name, kurį statyti dar jo tėvas, irgi Jonas, kadais pradėjo, o sūnus užbaigė ir su žmona Angele gražiai jiems skirtą laiką nugyveno, dvi dukras užaugino. Savo žmonelę, kaip ir brolį Petrą, vyras Anapilin išlydėjo. Jis sako, kad metai taip greitai prabėga, kad nė sužiūrėti negali. Dabar tėvą lanko dukros Regina ir Rima. Senolis džiaugiasi šešiais anūkais ir dviem proanūkiais.

Gimė Jonas Laukstenių kaime. Dviese su broliu dūminėje pirkelėje užaugo. Sesuo patyrė sunkią nugaros traumą ir mirė dar mokinukė būdama. Sunki buvo ir vaikystė, ir jaunystė, bet jokio skundo iš Jono lūpų neišgirsi. Jis toks optimistas, kad ir jaunesniems tokio gero ūpo galėtų būti pavydu. Skubėjo pasakoti, koks šaunus vairuotojas, mechanikas, medžiotojas buvęs. 1953 m. Ukmergėje baigė Žemės ūkio mechanizacijos mokyklą ir į gimtąjį kaimą grįžo kaip labai naudingas specialistas. Tuomet kolūkyje geras ir patikimas mechanikas buvęs aukso vertės.

Į darbą Švedriškėje ir vasarą, ir žiemą motociklu važinėdavo. „Spyrė mane stot partijon, bet nesutikau. Sakiau, kad aš jau ton jūsų partijon nestosiu, geriau išeisiu. Ir išėjau dirbt Ignalinon. Vairavau benzavozą, paskui dar dirbau pašto ryšių tarnyboje…“, – porina Jonas. Jam tekdavo visokių užduočių ir ilgiausių maršrutų. Vasarą mokinius sunkvežimiu veždavo į Vilnių ar prie jūros. Sostinėn veždavo ir mėsinius gyvulius priduoti. Kelis kartus į tolimiausius Rusijos miestus keliavo reikalingos technikos parvaryti. Būdavo, kad ir savaitę tokia kelionė užtrukdavo. O kiek visokiausių nutikimų patirta: tai benzinas baigdavosi, tai sugesdavo ar padangas nuleisdavo, tuomet lietuviški lašiniai ar dešra gelbėdavo. Į pensiją Joną išlydėjo iš jo paskutinės darbovietės – Rupinskų komplekso.

Vyras gyrėsi buvęs kietas medžiotojas: „Ai pamedžiota, tai pamedžiota!“. Nuo 1962 m. pradėjo ir kol „pagalėjo“, tol šio amato ir didžiojo hobio neatsisakė. Laimikį dešimtimis ir šimtais skaičiuodavo. Ir dabar dar šautuvą turi. O kiek visokių prisiminimų. Kadangi ir meras medžioja, tai jų pokalbis buvo išties vyriškas. Prisiminė senąją medžiotojų kartą, vardijo pažįstamų medžiotojų pavardes, porino apie patirtis ir šaunius žygius… Išlydėdamas savo svečius Jonas dar ir lūpine armonikėle sugrojo. Ir kaip gali nesistebėti ilgaamžio stiprybe, optimizmu, energija!