Gražiai, švelniai lyja. Mano naujieji įnamiai skraido aukštai, o dalis čiurlena savo molinės kišenėlėse. Jų labai daug. Pietinėje terasoje gal tik keturios. O jau rytinėje... Ką dabar, tegu gyvena, vis smagiau. Dažymus teks nukelt vėlesniam laikui.

Po kelių dienų lietaus atsigaus žemė. Visi tai supranta – gyvybei reikalingos sąlygos. Ir kad gyvybė yra gerai. Ir kad kol viską reguliuoja gamta, balansas daugiau mažiau yra protingas. Gamtai. Tačiau mes į ją įsibrovėm ir pradėjom reguliuot savo naudai. O juk kiekviena plynė vietoj miško ir yra klimato keitimosi sąlyga.

Pridirbta yra tiek, kad stebėtis sausromis ar tvanais net neturim teisės. Ir jokios karvės čia niekuo dėtos. Pasaka lyg pieno stiklinė prieš miegą. Juoba, kad karinė pramonė jau nuo AP moka pareguliuoti ir debesis, ir žaibus.

Bet normalus žmogus žino, kad gamtos nugalėt neįmanoma. Absoliučiai. Nes gamta yra viskas nuo bakterijos tavyje iki maliarinio uodo vakaro romantikoj. Nuo garšvos darže iki lianos džiunglėse. Net po visų černobylių gamta atsigauna, o žmogus miršta. Tad įveikti gamtą bet kuriuo kampu, įskaitant lyčių perrašymo manipuliacijas, – tas pat, kas pastanga pergudrauti Dievą.

Dar niekam nepavyko ir nepavyks. Ką jau kalbėti apie tokius juokdarius, kuriuos žmogus vadina valdžia. Na, jei visiems patinka, kad juos valdo, tai, matyt, taip ir reikia. Kai ateis galvon kitas žodis ir suvokimas, galbūt rasis ir žmogaus gamtoje daugiau mažiau teisingas balansas.

Žurnalo "Nemunas" vyriausiosios redaktorės Erikos Drungytės įrašas "Facebook" tinkle