Alytiškė tautodailininkė pradžiugino ir mažus, ir didelius

Į Lazdijų krašto muziejų tautodailininkė Virginija Sebestinienė atkeliavo ne tuščiomis – kartu atsivežė galybę pintų krepšių, skirtų ne tik bulvėms, bet ir obuoliams, miško gėrybėms, kiaušinukams ar net knygoms. Čia pristatyta paroda „XIX–XX a. dzūkiški pinti buities rakandai“, finansuojama Lietuvos kultūros tarybos.

Dar didesnis džiaugsmas – galimybė patiems į rankas paimti vandenyje mirkytas vyteles ir nusipinti žuvytę ar labai mažą, kaip pati meistrė vadina, vieno kiaušinio krepšelį.

Prieš parodos atidarymą – pokalbis su autore

Virginijos parodoje galima pamatyti močiutės austus divonus, senelio pintą krepšį, mamos megztas kojines ir, žinoma, pačios autorės pintus rakandus.

Pynimo amato ji išmoko iš senelio Stasio Bačinsko, mokėjusio pinti įvairius krepšius ir dėžes. Močiutė Jadvyga Bačinskienė užsiėmė audimu – jos darbai taip pat keliavo po parodas, kaip ir Virginijos mamos Onos Černiauskienės megztos kojinės.

Virginija baigė specialius mokslus – 1994 m. Alytaus dailiųjų amatų mokykloje įgijo pynėjos iš vytelių specialybę. Kai kurie jos dirbiniai yra sertifikuoti. Ji nuolat dalyvauja tautodailės parodose, mugėse, demonstruoja amatą miestų švenčių metu.

„Kai gaunu daug užsakymų iš muziejų ir pavienių žmonių, matau, kad ši sritis turi neužpildytą nišą. Muziejuose pynimui iš žilvičio skiriama nedaug dėmesio – dažniausiai rodomos tik įprastos pintinės. Aš analizuoju senuosius pynimo būdus. Daug vertybių saugoma po vieną vienetą, kai kurios – tik fotografijose. Todėl sumaniau atkurti ano meto gaminius“, – pasakoja tautodailininkė.

Mugėms ji pina rakandus, labiau pritaikytus šiuolaikinei buičiai, o pirkėjų, sako, tikrai netrūksta. Yra darbų, kurių kaina viršija 100 eurų ir daugiau.

Patyrusiai pynėjai krepšį nupinti užtenka ir 3 valandų, tačiau pradedančiajam tektų pavargti gerokai ilgiau.

„Pynimas – neatskiriama mūsų istorijos paveldo dalis. Pintus gaminius žmonės naudojo ir tebenaudojam kasdien“, – sako Virginija, rodydama savo darbus.

Rakandai, kokių daugelis nematė

Parodoje akį traukia gausybė rakandų, iš kurių daugelį pirmą kartą pamatys net ir dzūkai. Štai pintas riešutų krepšelis, vadintas „kiaušiniu“. „Sužinojau iš muziejininkės J. Samulionytės ir Broniaus Benkaus pasakojimų, kad tokiose pintinėse riešutus džiovindavo ir skanaudavo tik prieš pat Kūčias“, – aiškina Virginija.

Arba didžiulis knygų krepšys, atkurtas pagal seną atviruką. „Tokią pintinę nupyniau Lietuvos nacionalinio muziejaus parodai „Aš esu vilnietis“. Ji atkurta pagal Pirmojo pasaulinio karo atviruką, vaizduojantį Vilniaus žydų kvartalo knygų pardavėją“, – pasakoja autorė.

Yra krepšių ir kiaušiniams susirinkti, ir grybautojams, ir skilandžiams sudėti, ir net šiaudinė skrybėlė bei pinti apavai.

Vienas iš įdomiausių eksponatų – pintinėlė šutintoms bulvėms su lupena nukošti. „Tokį gaminį radau Lietuvos liaudies buities muziejaus fonduose“, – patvirtina kūrėja.

Paroda jau apkeliavo Alytaus kraštotyros muziejų, Kurnėnų Lauryno Radziukyno mokyklą, Merkinės kultūros centrą, Marcinkonių lankytojų centrą, o dabar pristatoma Lazdijų krašto muziejuje.