Užpalių, Vyžuonų ir Leliūnų krašto kryžiai

Užpalių kraštas žymus daugybe senų kryžių bei stogastulpių, pastatytų senkapiuose, Kaniūkų, Degėsių ir kituose kaimuose. Adomas Varnas, lankydamasis čia 1925 m., nufotografavo juos, pastatytus dar XIX a. antroje pusėje. Šis kraštas turėjo ir savo kryždirbius: Martyną Sirvydį, Rapolą Dulkę bei kt. Matoma Antano Deveikio, apie kurį jau rašėme „Indrajoje“ anksčiau, įtaka, ypač iš kryžmų ir net stiebų panašumų. Tačiau kryžmos čia jau trumpesnės už deveikiškas. Stogastulpiai labai aukšti. Kryžiai gana masyvūs, neornamentuoti, stovintys kapinaitėse sumišai su stogastulpiais. Kryžmagaliai kryžiuose dobilo formos, kurią mėgo ir A. Deveikis. Tiek Vyžuonų, tiek Leliūnų krašte, kur yra gyvenęs A. Deveikis, paminklai dar labiau deveikiški.

Užpalių krašto Kaniūkų senkapiuose, tarp greta susiglaudusių profiliuotais stiebais trumpomis kryžmėmis dviejų 1871 ir 1874 m. kryžių, stovi senas 1847 m. stogastulpis. Juos visus 1925 m. nufotografavo A. Varnas.

Kitoje nuotraukoje iš toliau matomose kapinaitėse jau trys kryžiai ir nebe vienas, o du stogastulpiai, kurių artimesnis – 1850 m.

Įspūdinga nuotrauka daryta Degėsių kaimo senkapiuos – du stogastulpiai, pavirtę vienas į kitą ir susikabinę geležinėmis saulutėmis. Stogastulpiai pažymėti pačia seniausia, 1838 m., data.

Pora metų vėlesne data, 1840 m., pažymėti du seni stogastulpiai, pakrypę į seną kryžių, Davainių k. senkapiuose. Kaip ir kiti šio krašto stogastulpiai, aukštomis profiliuotomis viršūnėmis virš gana neplačių, ornamentuotų stogelių.

Gana deveikišką 1893 m. kryžių A. Varnas 1924 m. nufotografavo Užpalių kapinėse. Kryžius be koplytėlės, stiebas profiliuotas, su karnizais, o ant kryžmų ne angeliukai, o išskėstom kojytėm žmogeliukai.

Panašus deveikiškas kryžius stovėjo ir Vyžuonų apylinkės, Kaliekių kapinėse, su figūrėlėm ant kryžmų, tik labiau ornamentuotas, su koplytėle ir su vėliavėle viršūnėje.

Netoli Užpalių, Alaušų kaime, Alaušo ežero pakrantėje, tebestovi retas keturšlaičiu stogeliu Šv. Jono Krikštytojo ir Kristaus stogastulpis. Kitas toks mūsų rajone yra Sėlės kaime prie upelio.

Štai toks Užpalių kraštas, daugybėje kaimų turėjęs įspūdingus, dabar, deja, jau sudūlėjusius paminklus, nes kiekvienas to meto kryždirbys stengėsi kuo gražesniais paminklais išsaugoti savo ir artimųjų atmintį.

Leliūnų ir kaimyninių seniūnijų krašte taip pat būta kryždirbių – ne vien A. Deveikis kryžius kūrė. Štai šioje seniūnijoje esančiame Avižienių kaime kryžių sukūrė Kazimieras Rinkevičius, pramintas Topša. Deja, nėra išlikę kitų šio krašto kryždirbių nuotraukų, nei jų kurtų kryžių, nei kūrimo metų. Neišliko duomenų, ar K. Rinkevičius padėjo A. Deveikiui statyti, meniškai puošti kryžių savo kaimynystėje Antalgėje, Grybelių kaimo pakelėje. Žinoma, kad jis yra nešęsis iš A. Deveikio dievukus savo kryžiui Avižieniuose. K. Rinkevičius buvo ir labai geras baldžius, turėjęs tekinimo stakles – išlikę kolonėlėmis puoštos ne vienos jo darbo komodos.

***

Uteniškių kryžiai, stogastulpiai, žiūrint į A. Varno nuotraukas, gana panašūs į Rokiškio krašte buvusius. Pirmiausia – koplytėlėmis kryžiuose, dobilo formos kryžmagaliais. Tai matyti ypač senose Kriaunų kapinaitėse, kur ir kryžių ornamentika gana panaši, tik vietoje deveikiškų angeliukų ant kryžmų stovi paukščiukai. Didžiausias skirtumas tas, kad Rokiškio krašte nemažai dviaukščių stogastulpių, kokie buvo statomi Anykščių, Alantos krašte. Rokiškėnai turėjo ir gerų kryždirbių – Valiulį, Brazelį, Naviką, stačiusių ir koplytstulpius.

Lietuvių liaudies meno senieji pagoniši simboliai išliko stogastulpių, koplytstulpių geležinėse, o ankstesniais laikais ir medinėse viršūnėse – saulutėmis, mėnuliukais, žvaigždutėmis ir kitais simboliais. Utenos apylinkėse vieną kryžių A. Jaroševičius užtiko su ant stiebo po koplytėle surangytais žalčiais. Atsirado ir augalų motyvais puoštų kryžių. O ir patys stogastulpiai tapo panašūs į medžius. Marija Gimbutienė, ištyrinėjusi lietuviškąją skrynių, verpsčių, margučių puošybą bei kryždirbių sukurtus paminklus, knygoje „Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“, Vinius, 1994 m., mini ir senuosius Utenos (1817 m.) bei Užpalių krašto (1840 m.) pavirtusius stogastulpius, įžiūrėdama jų geležinėse viršūnėse mitines gaidžio galvas.