Degraduojančias kanadines tuopas paversti skulptūrų alėja

Žmogaus sprendimai, veiksmai ir abejingumas atskleidžia jo brandą. Jie kalba garsiau nei programos ar vieši pareiškimai – jie liudija, kokį pėdsaką paliekame kraštui, kuriame gyvename. Būtent tokį pėdsaką šiandien stebime Ignalinos rajone – kaip dešimtmečiais formuota valdžios komanda priima (ar nepriima) sprendimus, kurie ilgainiui tampa regiono veido dalimi.

Peizažas praeivio akimis

Vos keli kilometrai nuo Ignalinos centro, Kazokinės kaime, tarp kalvų ir laukų vis dar rusena kadaise klestėjusio dvaro atminimas. Tai vieta, garsėjusi ne tik pastatais, bet ir išskirtiniu kraštovaizdžiu – alėjomis, kalvomis, akmeninėmis tvoromis. Tačiau šiandien Kazokinė simbolizuoja ne išsaugojimą, o praradimą. Dvaro pastatas – seniai sudegęs. Arklidės, akmeninio kluono sienos paliktos lietui, šalčiui ir vėjui. Ir kas skaudžiausia – ne laikas tai padarė, o žmonių sprendimai. Mūsų karta ne tik nepalieka vertybių, bet sunaikino ir paliktas kitų.

Kita vertus, dvaras – tai ne tik sienos. Tai ir medžių alėjos, kurios išliko kaip nebylūs liudytojai, kaip galimybė atkurti ne praeitį, bet užtikrinti tęstinumą. Viena jų – įspūdinga liepų alėja, apleista, bet dar alsuojanti galimybe. Kitos dvi, besidriekiančios Dvaro ir Panižiškės gatvėmis, apsodintos kanadinėmis tuopomis. Šios tuopos, kažkada sodintos dvaro pakraščiuose, dabar – pavojingos, senos, pūvančios. Degraduojantys medžiai milžinai tapo ne tik fizine grėsme, bet ir kultūrine metafora: kaip ir mes, jie paliktos be krypties, be priežiūros, be vizijos.

Dramatiškai skambanti arboristo išvada

2025 m. vasarą Kazokinės kaime buvo atliktas profesionalus medžių būklės vertinimas, kurį vykdė nepriklausomas ekspertas arboristas Renaldas Žilinskas. Tyrimas apėmė Kazokinės dvaro istorinės alėjos atkarpą prie Dvaro gatvės – vietą, kurioje šiandien gyvena žmonės ir kuri intensyviai naudojama pėsčiųjų bei transporto judėjimui. Vertinimo rezultatai atskleidžia pavojų, kurio nebegalima ignoruoti. Iš detaliai ištirtų 11 medžių net 10 rekomenduojama nedelsiant šalinti dėl kritinės būklės – šie medžiai kelia tiesioginę grėsmę žmonių saugumui. Vienas medis priskirtas trumpalaikės perspektyvos kategorijai, su nurodymu jį stebėti ir atlikti genėjimą.

Svarbu pabrėžti, kad vertintas tik dalinis medžių ruožas – tik tie medžiai, kurie, užsakovo manymu, kelia grėsmę eismui, o ne visi, esantys šalia gyvenamųjų pastatų. Vis dėlto net ir ši ribota apimtis pateikė aiškų signalą: dalis tuopų biomechaniškai nestabilios, dalis pažeistos, jų gyvavimo ribos pasiektos ar peržengtos.

Arboristo išvadoje pažymima:

* Kanadinės tuopos nėra ilgaamžės – jų gyvavimo amžius siekia iki 80 metų, o dauguma Kazokinėje esančių tuopų pasodintos daugiau kaip prieš šimtmetį.

* Visai alėjai būtinas sistemingas tvarkymas – nuoseklus, etapais vykdomas senų medžių šalinimas ir atsodinimas.

* Būtina vengti radikalių sprendimų – staigus visų medžių iškirtimas pažeistų susiformavusią ekosistemą, keltų rizikas kitiems medžiams, aplinkai, net pastatams.

* Visoms tuopoms ir kitiems alėjos medžiams būtinos skubios priemonės: redukcinių genėjimų taikymas, sausų šakų šalinimas, vainikų stabilizavimas specialiomis jungtimis.

* Rekomenduojama pirmiausiai imtis šiaurinės alėjos pusės rekonstrukcijos, atsižvelgiant į vyraujančius vėjus ir jų įtaką aplinkai.

* Išvada aiški: ši alėja – ne tik kraštovaizdžio dalis, bet ir pavojingas darinys, kurį reikia tvarkyti atsakingai, nedelsiant ir profesionaliai. Ignoravus šiuos signalus, galimos nelaimės taps ne „netikėtumais“, o neišvengiamu rezultatu.

Gyventojų pasiryžimas 

Kazokinės Dvaro g. gyventojai kreipėsi į rajono savivaldybę su griežtu ir emocingu raštu, reikalaudami nedelsiant spręsti pavojingų medžių klausimą. Pasak gyventojų, keliasdešimt brandžių kanadinių tuopų, kai kurios jų sodintos dar XX a. pradžioje, šiuo metu kelia realią grėsmę gyventojų gyvybei, turtui ir infrastruktūrai.

Gyventojai pabrėžia, kad dauguma medžių jau viršija ne tik savo natūralų gyvavimo laikotarpį, bet ir biomechaninio stabilumo ribas. Medžių būklę 2025 m. vertino arboristas Renaldas Žilinskas, nurodęs, kad kanadinės tuopos nėra ilgaamžės – jų amžiaus riba siekia apie 80 metų, tuo tarpu Kazokinėje jos skaičiuoja per 110 metų.

Gyventojai atkreipia dėmesį į kai kuriuos faktus. Vienas medis laikosi tik ant žievės, šerdis – pažeista žaibo. Kas savaitę lūžta didelės šakos, pavojingai krenta ant kelių, elektros linijų, vaikų žaidimų aikštelės. Vėjuotą ar itin lietingą metą žmonės „budi naktimis bijodami miegoti“, nes dideli medžiai svyruoja virš gyvenamųjų pastatų. Daugelį metų teikti žodiniai prašymai seniūnijai ir savivaldybei buvo ignoruojami, o realių veiksmų imtasi tik dabar. 

Nors savivaldybės Želdynų ir želdinių apsaugos, priežiūros ir tvarkymo komisija planuoja svarstyti medžių šalinimo klausimą po liepos 22 d. posėdžio, gyventojai pažymi, kad vertinimas aprėpė tik nedidelę alėjos dalį, o ne visą pavojingiausią ruožą – prie gyvenamųjų namų, todėl prašoma nedelsiant šalinti pačius pavojingiausius medžius. Taip pat profesionaliai genėti likusius – atlikti redukcinius genėjimus ir pašalinti sausas šakas. Imtis nuoseklios senų medžių kaitos programos, sodinant naujus, saugius ir tinkamus želdinius. Atsakingai vertinti ne tik kraštovaizdžio estetiką, bet pirmiausia – žmonių saugumą. Bendruomenė nurodo, kad kai kuriuos ir su seniūnija, jau pasodino 31 naują medį – ąžuolus, liepas ir berželius, tačiau jų pastangų nepakanka, jei dideli, pavojingi medžiai bus palikti likimo valiai.

Jei savivaldybė nesiims skubių veiksmų, gyventojai žada: kreiptis į antstolį pavojingų vietų fiksavimui; Prireikus – kelti ieškinius dėl žalos, jei įvyktų nelaimė.

Neišgirsti po tuopomis

Liepos 22-oji Kazokinės k. buvo kitokia. Iš pažiūros viskas vyko korektiškai – į kaimą atvyko penki automobiliai, juose – komisijos nariai. Komisijos nariai nuėjo į tą alėjos pusę, kurią buvo nurodę kelininkai ir ekspertai – į atokesnę vietą, kur auga keli kleveliai. O pagrindinė, pavojingiausia alėjos dalis, kur didžiulės, jau trupančios tuopos kabo virš gyventojų galvų, liko „už kadro“. Tarsi jos nebūtų. Tarsi ten niekas negyventų. Kai kurie gyventojai, nors ir nebuvo oficialiai kviesti, tikėjosi bent trumpo dialogo. Tikėjosi, kad komisijos nariai atsistos po tuopomis, pakels akis į jos galingą, bet dūlėjančią lają. Gal pajus, ką reiškia stovėti po tokiu medžiu per vėtrą. Gal paklaus – „ar jums čia saugu?“. Deja.

Ir nors gyventojai iki šiol nežino, ką nusprendė komisija, kokių priemonių ketinama imtis, viena aišku – tikėtis, kad kas nors viską padarys už juos, nebegalima.

Skulptūrų alėja vietoj grėsmės

Iš skausmingo laukimo gimsta netikėta idėja. Jei šie medžiai – pavojingi, jei jų šakos turi būti pašalintos, kodėl nepaversti jų prasmingais paminklais? Kazokinės gyventojai siūlo: nupjauti tuopų šakas 4–5 metrų aukštyje, paliekant kamienus, o iš jų – išdrožti įspūdingas medžio skulptūras. Šią subtilią ir precizišką užduotį galėtų atlikti visai netoli gyvenantis aukštalipys Romas Vitėnas. Tada galima suorganizuoti tarptautinį medžio skulptorių plenerą, pakviesti kūrėjus, menininkus, moksleivius. Tai įvairiomis prasmėmis būtų grandiozinis darbas, bet… jis būtų naudingas ir gyentojams, ir savivaldybei, ir kelininkams, ir plenero dalyviams, o svarbiausia – ateities kartoms.

Tarp skulptūrų – visi drauge pasodintų ąžuoliukus, kurie jau dabar pradeda leisti šaknytis, bet kol kas pasodinti ne vietoje ir nesilaikant medžių augimo principų. Sutvarkyti vaikų žaidimų aikštelę, įrengti kelis suoliukus, o jei atsirastų dar šiek tiek ne projektinio finansavimo – užkonservuoti bent dalį dvaro fragmentų. Tai galėtų tapti ne tik saugumo sprendimu, bet ir kultūrine transformacija. Buvusi grėsmė – paverčiama tapatybės ženklu, skulptūrų alėja, pasakojančia Kazokinės dvaro ir viso Ignalinos krašto žmonių istoriją.

Viskas, ką paliekame po savęs, – galiausiai kalba apie mus.