„Tebūnie“: Dotnuvos bendruomenė minėjo rudens lygiadienį

Praėjusio sekmadienio vakarą, vasariškai šiltu oru, pirmą kartą dotnuviškiai ir visi norintys buvo pakviesti drauge paminėti rudens lygiadienį. Sakralioje vietoje, šalia Dotnuvos bendruomenės centro, vyko tikros šventės apeigos: dalintasi rudens gėrybėmis – duona ir obuoliais, skambėjo folkloro ir kapelos muzika, buvo uždegtas laužas, aukotas šiaudinis ožiukas, išsakyti negerumai ir norai.

Susirinkusieji vaišinosi čia pat kepta aviena bei garuojančia cibulių sriuba, o įspūdingas ugnies šou užbūrė ir pakylėjo tarsi iki dangaus.

Tebūnie išsipildo

Sakralinę rudens lygiadienio nuotaiką kūrė folkloro ansamblis „Altonė“, dainavęs šventas giesmes mūsų žemei. Jo vadovė, etnografė Jūratė Bytautė, ragino susirinkusiuosius vaišintis duona ir obuoliais: „Laužkite duoną ir dalinkitės ja. Dalinkitės obuoliais. Mūsų žemė dosni – ji visko priaugina”.

Ansamblio vadovė dalijo grūdus, o žmonės sėmė juos saujomis – tikėta, kad kuo daugiau grūdų „prigavai“, tuo sėkmingesni metai laukia. „Galite palinkėti kažko sau, galite – visai Lietuvai ar net pasauliui. O aš palinkėsiu visiems darnos“, – sakė J. Bytautė.

Berdami į laužą gintaro dulkes, visi tyliai išsakė savo norą, jį garsiai užtvirtindami vienu žodžiu: „Tebūnie“.

Sudegino ožiuką, iškepė avį

Prie degančio laužo buvo pastatytas šiaudinis ožys. Leisdama jį per rankas, vedėja ragino žmones garsiai ar tyliai išsakyti per vasarą širdyje nugulusius negerumus. „Žiema ir taip sunkus metas, tad verta apsivalyti, kad ji būtų lengvesnė“, – sakyta. Daugelis prisipažino didelių „negerumų“ neturintys. Visi išsakyti negatyvūs dalykai kartu su šiaudiniu ožiuku sudegė ant laužo.

„Paukščiai išneša blogus dalykus, o pavasarį vėl parneš lygiadienį – žemė bus atrakinta, vėl sužaliuos. Taip ir mūsų gyvenimas eina ratu: nuo gimimo iki mirties, nuo džiugesio iki liūdesio, nuo vienos šventės iki kitos. Kad niekada niekas nesibaigtų, kad visada būtume mes“, – skambėjo apeigų žodžiai.

Šventėje netrūko vaišių. Akademijos kultūros centro dovana bendruomenei – tris paras keptas avinas, kurį paaukojo ūkininkas Augis Rimkevičius, o šventės metu kepė Dotnuvos bendruomenės centro pirmininkas Andrius Balandis. Ant laužo kunkuliavo cibulių sriuba, kurią pagal savo receptą išvirė ūkininkas Petras Vaitelis. Norintieji patys galėjo išsikepti bandelių iš „Miltuotų rankų“ kepyklėlės paruoštos tešlos.

Kiemą dainomis ir šokiais užliejo kapela „Gatunkas“ iš Klaipėdos, primindama, kad rudens derlius – tai ne tik gėrybės, bet ir bendrumo šventė.

Nauja idėja

Akademijos kultūros centro direktorė Žydronė Smulskienė pagarsino, kad rudens lygiadienio misterija – tai nauja renginių organizatorės Jolantos Stašinskienės sumanyta idėja. „Labai džiaugiuosi šiuo sumanymu, nes mūsų kraštuose dar tokio renginio nėra buvę. Tikiuosi, kad ši šventė prigis ir taps tradicine“, – sakė Ž. Smulskienė.

Pasak J. Stašinskienės, idėja kilo ieškant to, ko čia dar nebuvo: „Svarbiausia, kad užsakėme gerą orą”. „Labai gerai, kad mūsų idėja pritraukė partnerius – bendradarbiavome su bendruomene, ūkininkais, Dotnuvos seniūnija. Esame dėkingi seniūnui, kuris pasirūpino viskuo, ko reikėjo, taip pat kepyklėlei „Miltuotos rankos“, Dotnuvos bendruomenei, ūkininkams, paaukojusiems avinuką ir išvirus cibulių sriubą. Šįkart renginį organizavo Akademijos kultūros centras, o vietą pasirinkome Dotnuvoje – čia esanti sakrali erdvė itin tinkama tokioms apeigoms. Labai norėtume, kad ši šventė taptų gražia tradicija“, – vylėsi Ž. Smulskienė.

Avinėlio puota

Avienos sriubą tradiciškai virė ūkininkas Petras Vaitelis, kuris šmaikštaudamas save vadina „ūkininku emeritu“ – jau atitarnavusiu savo, bet avienos sriubos vis dar neatsisakančiu išvirti. Ragavusieji gyrė gardų patiekalą, o pats šeimininkas tikino, kad receptas labai paprastas: avienos mėsa, svogūnai, vanduo ir, žinoma, prieskoninės žolelės.

Prie sriubos dubenėlio buvo patiektos bulvės su „mundurais“. „Kiekvieną bulvę su šepetėliu šveičiau“, – šypsojosi P. Vaitelis. O kviesdamas vaišintis dar pridūrė: „Kaip kunigas per Mišias sako – esate pakviesti į avinėlio puotą”.

Tradicijų prasmė

Ežerėlio kultūros centro etnografė Jūratė Bytautė paaiškino, jog rudens lygiadienis – tai virsmo metas, kai diena ir naktis susilygina, o šviesusis laikas užleidžia vietą tamsesniajam. „Baigiasi vasaros skubėjimas, ir mes einame į ramybę – į žiemos šiltąjį laiką. Mūsų protėviai galbūt šio lygiadienio tiesiogiai nešvęsdavo, tačiau šiuo laikotarpiu vykdavo daug švenčių, skirtų pasidžiaugti derliumi, padėkoti protėviams, atiduoti skolas, turint pilnus aruodus, išreikšti džiaugsmą ir dėkingumą. Tai nėra liūdna, tai linksma šventė“, – kalbėjo ji.

Paklausta apie tradicijų prasmę, etnografė pabrėžė ugnies reikšmę. „Užkuriame laužą – tarsi paskutinę ugnį, kuri šiemet dar degs lauke. Ugnis lietuvių šventėse visada buvo tarpininkas tarp žemės ir dangaus, tarp žmonių ir dievų, ji neša mūsų mintis aukštyn. Uždegę ugnį giedame mūsų seniesiems dievams, prisimename juos. Mes esame lietuviai, turime savų dievų, o protėviai, iškeliavę į dausas, vis dar yra šalia – jie padeda mums auginti derlių, padeda gyventi“, – sakė J. Bytautė.

Dėkota žemei

Ši šventė gyvavo dar iki krikščionybės laikotarpio. Jos metu ypatingą reikšmę turi duona – simbolinės vaišės. „Visada pasiūlau garbingiausiems krašto žmonėms ją perlaužti“, – sakyta. Duona buvo dalijama visiems: ją padalino Dotnuvos bendruomenės centro pirmininkas Andrius Balandis ir Akademijos kultūros centro direktorė Žydronė Smulskienė. Duonos laužymas turėtų žmones suvienyti – juk mažoje bendruomenėje ypač svarbus vieningumas, kad visi dirbtume dėl bendro gėrio.

„Svarbu dėkoti žemei, nes pagal mūsų tikėjimą ji taip pat yra gyva – kaip ir visa aplinka: miškai, augalai. Tą dėkingumą reikia išreikšti,“ – pabrėžta.

Senovėje ožys buvo aukojamas dievams – jį papjaudavo ir kepdavo tiek pavasarį, tiek rudenį. Dabar ši tradicija simboliškai tęsiama kitaip: iš šiaudų supinamas ožiukas. Per laiką žmonės sukaupia įvairių bėdų, nepasitenkinimų, pykčių, o šventėje visa tai perduodama šiaudiniam ožiukui ir sudeginama. Rankose laikomas ožiukas paskatina atsisakyti to, kas slegia, ir grįžti į šventinę būseną.

Virsmas į tamsųjį laikotarpį

Svarbi rudens lygiadienio apeigų dalis – gintaro dulkių deginimas, lydimas noro išsakymo. Gintaro dulkės – tai šalutinis jo apdirbimo produktas, tačiau jos gražiai blizga, skleidžia malonų kvapą. Mėtamos į ugnį, jos tarsi pakylėja žmogaus norą į dangų, o žodis „Tebūnie“ jį užtvirtina.

Kitas simbolinis veiksmas – vertimasis per kuolą, per galvą. Tai perėjimo apeiga, žyminti virsmą iš šviesaus į tamsųjį laiką. „Pavasarį lygiadienis linksmesnis, nes verčiamės į šviesą, o rudenį – į ramybę, į žiemą. Gyvendami cikliniais metų laikais privalome išreikšti šį virsmą, kad jis būtų lengvesnis. Dabar persiversime, pabūsime ramiau iki pavasario“, – aiškinta apeigų metu. Verstis per kuolą panoro tik vaikai.

Šiuolaikiniam žmogui tai sudėtingiau išjausti – turime elektrą, mums netamsu, linksmintis galime nuolat. Tačiau vidinė būsena vis tiek kviečia sugrįžti į rimtį.

Šventės kulminacija tapo įspūdingas ugnies šou, kurį aukurų šviesoje atliko „VIDURAMŽIAI LT“.