Daugelis sodininkų mano, kad bijūnus galima sodinti tik rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, iškasus ir padalinus jų šaknis. Tačiau sodinukai paprastai į prekybą medelynuose patenka ne anksčiau kaip vasarį. Ką daryti? Nusipirkti bijūną pavasarį ir laukti rudens? Ne. Bijūnai gerai įsišaknija ir prigyja pasodinus pavasarį irgi. Svarbiausia viską atlikti teisingai. Pavasarinis bijūnų sodinimas mažai kuo skiriasi nuo rudeninio. Tik pavasariui būna tam tikrų sodinimo ypatumų...

Bijūnai turi du drėgmę siurbiančiųjų šaknelių augimo laikotarpius – rudenį (rugpjūčio-rugsėjo mėn.) ir pavasarį (balandžio-gegužės mėn.). Būtent šiuo metu augalus rekomenduojama sodinti į atvirą žemę. Pavasarį bijūnus reikia sodinti prieš prasidedant stabiliam atšilimui, kad iki ūglių ataugimo pradžios šakniagumbis galėtų bent minimaliai įsišaknyti po žeme.

Bijūnų atranka sodinimui

Vizualiai patikrinkite bijūnų pakuotę. Bijūnų šakniagumbiai parduodami permatomose plastikinėse pakuotėse su etiketėmis. Kokybiškas bijūno sodinukas turi turėti 2-3 atsinaujinimo pumpurus ir bent 2 pridėtines šaknis, kurių ilgis viršytų 5 cm. Bet neturi būti jokių pažeidimo ar ligos požymių. Jeigu auginys turi tik 1 pumpurą, tai dar nereiškia, kad bijūnas neišaugs arba žus – jis tik augs lėčiau ir pradės žydėti 1 metais vėliau.

Bijūno geriau atsisakyti, jeigu:

• šaknys yra drėgnos arba, atvirkščiai, pernelyg sausos;

• kvepia pelėsiu ar puviniu;

• ant šakniagumbio matosi visokios karpos ir stori mazgai (tokia sodinamoji medžiaga gali būti užkrėsta ligomis arba pažeista šakninių nematodų).

Dirvos paruošimas bijūnų sodinimui

Sodinimo duobę bijūnams geriau iškasti iš anksto, likus 2 savaitėms iki pasodinimo, kad dirva spėtų šiek tiek suslūgti. Tačiau kai kurie sodininkai duobę kasą ir sodinimo dieną.

Bijūnų reikalavimas – neutrali derlinga dirva (6 pH), vengiant rūgščios, toliau nuo požeminių vandenų, šiltoje vietoje su geru apšvietimu. Tokioje dirvoje iškasama apie 60 x 60 cm dydžio sodinimo duobė. Nederlingoje, sunkioje, molingoje dirvoje teks kasti didesnę duobę – 80 x 80 cm. Viršutinį derlingą velėnos sluoksnį geriau padėti atskirai - jis dar bus reikalingas.

Į duobės dugną 10-15 cm sluoksniu pilame drenažą (keramzitą, keraminių plytų duženas, upinį smėlį).

Pusę duobės užpildome dirvos mišiniu, paruoštu iš iškastos viršutinės derlingos velėnos, 1-2 kibirų komposto arba humuso, 200 g superfosfato ir 300-400 g pelenų, gerai permaišytų tarpusavyje. Jeigu duobės dirva molinga, įpilame 1 kibirą smėlio arba durpių, o smėlingai dirvai – 1 kibirą molio.

Iš viršaus dar pripilame kauburėliu likusios derlingos velėnos, kad iki duobės kraštų liktų apie 10-12 cm laisvos neužpildytos erdvės.

Bijūnų sodinimas

Bijūno sodinuką dedame į žemės kauburėlio centrą, prieš tai ištiesinę šaknis (jos turi būti nukreiptos žemyn arba į šonus ir nesipainioti tarpusavyje).

Jeigu sklype vyrauja sunkus dirvožemis, bijūną įgiliname 5 cm žemiau, o jei dirvožemis lengvas – 7 cm nuo pumpurų ataugimo vietos pradžios. Per daug įgilinus bijūną jis nežydės. Tai viena iš pagrindinių žydėjimo trūkumo priežasčių. O pasodinus bijūną per arti žemės paviršiaus, žiemą jis gali užšalti.

Bijūno šaknis palengva užberiame žemėmis, nestipriai sutankiname rankomis, kad nepažeistume pumpurų. Jokiu būdu negalima per stipriai tankinti žemės, ypač kojomis.

Iš likusios dirvos aplink duobę padarome aptveriantį pylimėlį ir gausiai palaistome. Jei žemė po laistymo nuslūgo, pripilame daugiau purios žemės.

Mulčiuojame viską durpėmis, humusu arba sodo žemės ir durpių mišiniu (1:1). Tai apsaugos dirvą nuo išdžiūvimo ir sudarys palankias sąlygas bijūnui įsišaknyti.

Iš pradžių, kurį laiką, bijūnus reikės laistyti kasdien, kad jie greičiau įsišaknytų. Priešingu atveju priežiūra yra tokia pati kaip rudeninio sodinimo metu. Ir nors manoma, kad pavasarinio sodinimo bijūnai gali šiek tiek atsilikti augimo tempais nuo pasodintų rugsėjį, laiku laistant, tręšiant ir ravint galima išauginti nuostabius ir sveikus bijūnų krūmus.