Atsiuntusi nuotraukas, moteris iš Mikniškių kaimo (Lazdijų rajonas) dievagojasi, kad nei sėjo, nei sodino, bet jos sodyboje priaugo kažkokios žolės, kurios pavadinimo nė pati dorai nežino. „Gal paukščiai užnešė?“ – svarsto ji. 

Sako, kad velnio pramanyta ši žolė: velnio išmislu ir vadina. Ir tokių, ne itin gerų, žodžių susilaukusi ši žolelė tik todėl, kad moters gėlynus pasiglemžė. Anot jos, „eina“ ir pieva, tuoj ir visas sodas ja užžels. 

„Anksčiau jos nebuvo. Šiemet pirmi metai, kad taip. Aš tokios žolės akyse nemačiusi“, – tikina ji. Kiek galėjo, kaip pati pasakoja, lupo, ravėjo, bet išnaikinti jos niekaip nesiseka. Paprašė vyro, kad nupurkštų chemikalais bent prie gėlynėlių. „Ką tu jai? Pašvilpk. Ji toliau sau žaliuoja“, – sako ji prisipažindama, kad jau nežinanti ką ir bedaryti. 

Tokia pat žole apžėlęs ir vienos lazdijietės kiemas. Ji taip pat sako, kad purškė chemikalais, naikino, bet veltui. Paklausta, kaip vadinasi ši žolė, sako, kad nežino. „Pilna jos čia pas mane“, – teigia ji. 

Mikniškių kaimo gyventoja sakosi, „paguglinusi“, palyginusi jos kieme augančius augalus su nuotraukomis kompiuteryje ir nusprendusi, jog tai snaputis. „Tik iš kur čia jo tiek prižėlė?“ – pati savęs klausia ji. 

Pasirodo, kad šie augalai paplitę visoje Lietuvos teritorijoje ir net visame pasaulyje. Žinoma apie 380 rūšių. Vieni snapučiai yra vaistiniai augalai, kiti – auginami gėlynuose kaip dekoratyviniai augalai, vieni – dažni, kiti – itin reti, o kai kurių rūšių snapučiai yra pasėlių piktžolės, pvz., smulkusis snaputis (Geranium pusillum), apskritalapis snaputis (Geranium rotundifolium). „Tai va tau, boba, ir devintinės“, – atsidūsta ji. 

Kaip pati sakosi, sužinojo, bet lengviau nepasidarė, nes gėlynuose, o ir sode ir toliau sau „sėkmingai“ šie augalai bujoja.