Kitais metais jau iškirsiu medžius – šilkmedžius. Užaugo didžiuliai, šaknys jau daržą užkariauja. „Neįsivaizduojamo dydžio obelys“, – taip šilkmedžio medžių dydį apibūdina sodo šeimininkės Romutės sesė Linutė. Uogų milijonai. 

Pasodino medžius prieš 4 metus, tada buvo didelė naujiena, nors sako, iš klausimų, pasiteiravimų „Facebook“, o ir noro paragauti, įsigyti, Romutė supratusi, kad ir dabar dar nėra įprastos šios uogos. 

Po dviejų metų sulaukė pirmo gausaus derliaus. Tiesia agroplėvelę, kad uogos kristų ne ant žemės, būtų švarios, o ir surinkti lengviau, kurios nenukrinta, kariasi į didžiulius medžius, skina. Neparduoda. Užtat apdalina visą svietą. „O jau paukščiai kaip jas mėgsta! Tad jei nesuganysi: nieko ir neturėsi“, – žino ir Linutė. 

Šiemet šilkmedžio uogų derlius itin įspūdingas. Davusi Romutė jų sesei Linutei, Dzūkijon parsivežti. „Po vėtros, tos didžiulės, prirankiojo uogų tiek, kad reikėjo padirbėti ne juokais, kol susitvarkiau“, – sako Linutė. Ir virusi, maišiusi ir su braškėmis, ir su juodaisiais serbentais, ir su cukrumi trynusi, ir žalias šaldžiusi. „Ir ko tik nedariau?“ – teigia Linutė. Tiesa, pernai tik šaldytas dalino visiems Romutė, nes paukščių neganė, o ir plėvelės netiesė, tai nelabai daug tų uogų ir „pasigavo“. „O šiemet tai jau skink, kiek pajėgi“, – įsitikino ir Lina. 

Jau prasidėjo, dar gausiai yra, nors jau į antrą pusę, lyg būtų į pabaigą vienos, bet kad jų dar labai daug yra. „Tamsesnės lyg ankstyvesnės, dar jų yra, bet jau į pabaigą, o tos šviesesnės, ružavos, tai dar tik dabar pradeda gerai nokti. Tos šviesesnės, sakyčiau, truputėlį ankstyvesnės, labai nedaug, trupinuką, o tos tamsesnės – vėlyvesnės“, – taip mano Linutė. 

Šios uogos turėtų sudominti moteris: jų valgydamos gali padailinti savo kūno linijas. Šilkmedžio uogos, o ir arbata padės atsikratyti bent poros kilogramų per mėnesį. Koks uogų skonis, apibūdinti negali. „Keistenybių teatras“, – taip „apibūdina“ jų skonį Lina. Neslepia, kad labai jau sunku apsakyti tokį specifinį skonį: geriau patiems paragauti. 

„Na, valgai ir kažkiek suvalgai. Specifinis skonis, įdomus toks“, – bando paaiškinti ji. Papasakoja, kad sesė mėgsta pasisodinti tokių neįprastų augalų: aktinidijų pas ją kalnai prinoksta. „Jetau, kas darosi, kiek jų daug? Kaip kiviukai mažyčiai“, – sako Lina. Jas valgo, daugiau nieko nedaro – nei verda, nei šaldo. 

Daugiau pasiskaičiusi apie šių uogų naudą ir pati Romutė jau sakosi, kad gal jau vis tik ir nepjaus tų medžių. „Gaila“, – pripažįsta ji. Tad visi giminės, draugai ir bičiuliai vėl suks į netoli Marijampolės įsikūrusią sodų bendriją, pas Romutę šilkmedžio uogų pasirinkti.