Pienas pinga, karvės išvežamos: ar Lietuva sąmoningai naikina pieno ūkius?

Dar praėjusių metų pabaigoje pieno gamintojus pasiekė žinia, kuri daugeliui tapo ne tik nemalonia, bet ir egzistencine: AB „Žemaitijos pienas“ informavo, kad nuo 2026 m. sausio pieno supirkimo kaina bus mažinama 25 Eur už toną. Tai reiškia ne kosmetinį koregavimą, o realų smūgį ūkiams, kurių finansinė pusiausvyra ir taip laikosi ant ribos.

„Kodėl taip vyksta? Ar norima, kad lietuviai apskritai nustotų auginti karves? Tiek daug pieno produktų parduotuvėse – kuo jie bus gaminami?“ – uždaroje „Facebook“ grupėje piktinosi pienininkai. Portalas „Agrobitė“ bandė gauti didžiųjų pieno perdirbėjų paaiškinimus, tačiau nė vienas jų neatsakė į klausimus, kodėl supirkimo kainos mažinamos būtent dabar. Ūkininkų bendruomenėje vis garsiau skamba įsitikinimas, kad tai gali būti dar viena – o gal ir paskutinė – vinis į pieno ūkių karstą.

Ūkininkai: kai kaina nebedengia savikainos, pasirinkimų nelieka

„Siūlau atvažiuoti pas mane į tvartą ir pabandyti pasakyti karvėms, kad jos pradėtų pigiau gaminti pieną – gal mažiau ėstų ar gertų“, – ironijos neslepia Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) prezidentas Jonas Vilionis. Jo teigimu, pieno ūkis yra nuolatinis procesas, kuriame kaštai nemažėja: pašarai, elektra, darbo užmokestis, veterinarija.

„Jeigu supirkimo kaina nebedengia savikainos, laikyti karves ekonomiškai neapsimoka. Vien per spalio mėnesį Lietuvoje buvo išvežta apie 3 500 karvių. Dideli ūkiai šiandien gauna apie 32 ct/kg, kooperatyvai – 25–27 ct/kg, o mažieji – vos 10 ct/kg. Tai nėra tvari sistema“, – pabrėžia J. Vilionis.

LPGA prezidentas primena ir struktūrinį sektoriaus nykimą: per kelis dešimtmečius pieno gamintojų skaičius Lietuvoje sumažėjo nuo 257 tūkst. iki maždaug 8 500. Asociacija kalbasi su žemės ūkio ministru, ruošiasi kreiptis į Prezidentą ir neatmeta protestų galimybės, primindama, kad mažinant supirkimo kainas turėtų veikti valstybės kompensavimo mechanizmai.

Tendencija, kuri nebėra atsitiktinė

Apie sisteminį kainų spaudimą kalba ir Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos (LVPŪA) atstovai. „Anksčiau kainos krisdavo pavasarį, dabar jau 2–3 metus jos mažinamos gruodį. Tai rodo ne sezoniškumą, o tendenciją“, – sako LVPŪA pirmininkės pareigas netrukus perduosianti Renata Vilimienė.

Pasak jos, šeimos ūkiams tokia dinamika tampa pražūtinga. „Ūkiai, kurie jau išsimokėjo paskolas, tiesiog parduos karves. Tai – ne emocija, o matematika. Jei pajamos mažesnės už kaštus, sprendimas vienas“, – teigia R. Vilimienė ir priduria, kad dar vasarą vidutiniai ūkiai džiaugėsi stabilesnėmis kainomis, tačiau ši viltis greitai išblėso.

Politikai: be taisyklių – laukinių vakarų rinka

Į situaciją sureagavo ir politikai. Seimo narys Kęstutis Mažeika viešai įspėjo, kad be ryžtingų sprendimų pieno sektorius gali tapti istorija. „Jeigu nieko nedarysime, karves Lietuvoje vaikai matys tik zoologijos sode“, – teigė parlamentaras.

Jo siūlymas – nedelsiant prie vieno stalo susodinti gamintojus, perdirbėjus ir prekybininkus bei artimiausioje Seimo sesijoje priimti Pieno įstatymą. Esminė idėja – aiškiai apskaičiuoti savikainą ir pagal ją sąžiningai paskirstyti vertę visoje grandinėje.

„Negali būti taip, kad visa rizika gula ant ūkininko pečių, o kiti grandinės dalyviai pasiima savo maržą ir nepatiria jokios atsakomybės“, – pabrėžia K. Mažeika, siūlydamas nutraukti „laukinių vakarų“ praktiką, kai mažieji ūkininkai nustumti į nepalankią derybinę poziciją.

Globalios kainos kyla, bet ūkininko kišenės tai nepasiekia

Paradoksalu, tačiau visa tai vyksta tuo metu, kai pasaulinės pieno produktų kainos rodo atsigavimo ženklus. 2026 m. pradžioje „Global Dairy Trade“ (GDT) indeksas per vieną sesiją pakilo 6,3 %, o pagrindinių produktų – nuo lieso pieno miltų iki sviesto – kainos augo 3–5 %. Vis dėlto rinka išlieka nepastovi: prieš tai indeksas buvo kritęs apie 18 %, o dar lapkritį fiksuotas –3 % nuosmukis.

Europos Komisijos (DG AGRI) duomenys rodo, kad ES žaliavinio pieno kaina 2025 m. pabaigoje svyravo 35–42 Eur/100 kg ribose. Lietuvoje 2025 m. rugsėjį vidutinė supirkimo kaina siekė apie 500,8 Eur/t (apie +16,8 % per metus), tačiau jau po kelių mėnesių supirkėjai pranešė apie 1,5–3 ct/kg kainų mažinimus.

Tai atskleidžia esminę problemą: teigiami globalūs signalai Lietuvoje „užstringa“ vertės grandinėje, o ūkininkai pirmieji pajunta ne augimą, o spaudimą.

Tai ne ciklas, o struktūrinė krizė

Vertinant visumą tampa akivaizdu, kad tai – ne trumpalaikis kainų svyravimas ir ne vien rinkos ciklas. Tai struktūrinė pieno sektoriaus krizė, kurioje supirkimo kainos dažnai nesiekia savikainos, rizika koncentruojasi ties pieno gamintoju, o globalūs kainų atsigavimo signalai neatsispindi vietos rinkoje.

Jeigu nebus aiškių taisyklių, skaidrios kainodaros ir realaus vertės pasidalijimo, pieno ūkių Lietuvoje ir toliau mažės. Tuomet klausimas, ar Lietuva sąmoningai naikina pieno ūkius, taps nebe retorinis, o statistinis.