Kaip smulkūs šėrimo sprendimai formuoja visos laktacijos potencialą

Mindaugas Eidukaitis | UAB Gameta LT, Teun Sleurink | Pieno ūkių konsultantas, Olandija.

Pirmoji dalis: pikas pasiekiamas, bet neišlaikomas – kur dingsta energija?

Mindaugas Eidukaitis: Dirbdamas ūkiuose vis dažniau matau tą patį reiškinį: karvės pradeda laktaciją neblogai, pikas pasiekiamas, tačiau jo išlaikymas sugriūva per anksti. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo tvarkinga – racionai subalansuoti, genetika stipri, technologinės sistemos veikia. Todėl natūraliai kyla klausimas: kur dingsta energija?

Analizuojant bandos stebėjimo duomenis kelias dienas prieš veršiavimąsi, veršiavimosi dieną ir po jos, nuosekliai kartojosi tas pats vaizdas: – po veršiavimosi stipriai krenta ėdimo laikas, – atrajojimas mažėja, – gulėjimo laikas ženkliai padidėja.

Iš pradžių kilo abejonė – ar tai nėra matavimo paklaida? Gal tai tiesiog fiziologinė adap­tacija? Tačiau pokytis vyksta stipriau ir ilgiau negu laikoma normalia fiziologine reakcija, be to tendencija kartojasi pernelyg nuosekliai.

Šią situaciją aptariau su pieno ūkių konsultantu Teun Sleurink, turinčiu ilgametę patirtį Amerikoje, Vakarų Europoje ir Šiaurės šalyse. Jo pirmas klausimas buvo labai paprastas ir tuo pačiu labai griežtas: ar karvė tikrai suėda tiek, kiek galėtų suėsti?

Jo įżvalga buvo labai konkreti: tai dažniausiai nėra raciono sudėties problema. Tai yra pašaro prieinamumo problema.

400 gramų taisyklė: kaip skaičiai virsta pieno kilogramais

Teun paaiškino logiką nuo pačių pagrindų. Suaugusiai laktuojančiai karvei vien palaikymui reikia mažiausiai 10 kilogramų sausosios medžiagos. Tik tam, kad ji išlaikytų kūną. Kiti 10 kilogramų sausosios medžiagos leidžia pagaminti apie 25 kilogramus pieno.

Tai reiškia:

– 20 kilogramų sausosios medžiagos – apie 25 kilogramai pieno,

– 22 kilogramai – apie 30 kilogramų pieno,

– 24 kilogramai – apie 35 kilogramai,

– 26 kilogramai – apie 40 kilogramų pieno.

Iš čia atsiranda pagrindinė jo taisyklė: Kiekvienas papildomas 1 kilogramas sausosios medžiagos duoda apie 2,5 kilogramo pieno. O 1 kilogramui pieno pagaminti reikia maždaug 400 gramų sausosios medžiagos.

Kodėl būtent šie 400 gramų tokie svarbūs?

Todėl, kad karvė neėda 1 kartą per dieną. Ji prie šėrimo stalo ateina 12–14 kartų per parą. Ir kiekvieną kartą ji turi turėti realią galimybę suėsti apie 2,5 kilogramo sausosios medžiagos per vieną ėdimo sesiją.

Jeigu vieną kartą karvė ateina ir pašaro neranda arba jo nepasiekia, ji praranda vieną ėdimo sesiją. O tai reiškia: nesuėsti apie 2,5 kilogramo sausosios medžiagos, ir tą pačią dieną prarasti apie 6 kilogramus pieno.

Teun šioje vietoje pasako labai aiškią frazę, kurią reikėtų išsikalti kiekviename ūkyje: niekada neapgauk karvės prie šėrimo stalo.

Ekonominė šios taisyklės pusė dar aiškesnė: 400 gramų sausosios medžiagos kainuoja apie 10 centų, o 1 papildomas pieno kilogramas grąžina gerokai daugiau. 5 prarasti pieno kilogramai – tai mažiausiai 1,5 euro nuostolio vienai karvei per dieną.

Teun pateikė ir realų praktinį pavyzdį: viename ūkyje, stebint šėrimo stalą nakties metu, buvo nustatyta, kad nuo 1 iki 5 valandos ryto pašaro beveik nebūdavo. Karvės ateidavo, neradusios pašaro, ir grįždavo neėdusios. Vien tik užtikrinus nuolatinį pašaro pasiekiamumą, be jokio raciono pakeitimo, vidutinis primilžis pakilo 6 kilogramais.

Šioje vietoje tampa aišku: piko neišlaikymas labai dažnai neturi nieko bendro nei su genetika, nei su raciono sudėtimi. Tai yra prieinamumo ir „nuvylimo“ klausimas.

Antroji dalis: pririšimo momentas – nematomas stabdis

Mindaugas Eidukaitis. Toliau mūsų diskusija natūraliai perėjo į antrą, ne mažiau svarbų veiksnį, kurį pastebėjau ūkyje. Analizuodamas duomenis pamačiau, kad: – ėdimo laikas krenta labiau nei turėtų, – atrajojimas aiškiai mažėja, – gulėjimo laikas stipriai padidėja, – ir tai kartojasi beveik kiekvienai karvei po veršiavimosi.

Ieškant priežasties paaiškėjo esminė detalė: kiekviena karvė po veršiavimosi pririšama mažiausiai 3 dienoms, o dalis gyvulių – dar ilgiau.

Mano vertinimu, tai yra labai nepalankus momentas laktacijos startui. Pririšimas – apriboja judėjimą, – stabdo natūralų ėdimo kiekio augimą, – silpnina atrajojimą, – sukelia stresą, – ir kartu iškreipia stebėjimo duomenų tikslumą.

Šiose vietose labai svarbus ir technologinis aspektas, kurį trumpai pakomentavo Tautvydas Eidukaitis, UAB Agroinfo: “pririštas gyvulys tampa „netipinis“ stebėjimo sistemai. Karvės rutinoje, svarbiausia išlaikyti pastovumą ir suteikti gyvuliui komfortą. Paprastai pasikeitus gyvulio elgsenai, dėl laikymo sąlygų, šėrimo ar ganiava/tvartas, gyvulio stebimo sistemai reikia apie 7-10 dienų ‘persikalibruoti’ prie jo naujų įpročių. Tad kai kai karvė staiga pririšama, o netrukus vėl paleidžiama, sistema nespėja persiderinti, todėl ypač ėdimo laiko duomenys pririšimo laikotarpiu gali būti netikslūs ir klaidinantys. Tai apsunkina tiek realios situacijos vertinimą, tiek sprendimų priėmimą”.

Teun Sleurink šią situaciją papildo elgsenos logika: karvė yra bandos gyvūnas. Gamtoje atskyrimas nuo bandos reiškia pavojų. Už bandos ribų ji yra grobis. Todėl buvimas vienai sukelia labai stiprų instinktyvų stresą. Dėl to, pasak jo, po veršiavimosi karvė turėtų būti kuo greičiau grąžinama į bandą, o ne izoliuojama kelioms dienoms.

Čia labai aiškiai matosi visa grandinė: pririšimas → stresas → mažesnis ėdimas → silpnesnis atrajojimas → blogas laktacijos startas → piko neišlaikymas.

Tai nėra raciono, genetikos ar technologijų problema. Tai yra valdymo sprendimų problema, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo smulki, bet visai laktacijai kainuoja labai brangiai.

Pabaigos mintis

Apjungus abi diskusijos dalis tampa aišku, kad ūkyje susikerta du kritiniai valdymo principai:

• pirma – niekada neapgauk karvės prie šėrimo stalo,
• antra – neizoliuok karvės po veršiavimosi.

Ši diskusija aiškiai parodo, kad laktacijos rezultatas prasideda ne nuo piko grafikų, o nuo kasdienių valdymo sprendimų prie šėrimo stalo ir šviežėpienių laikymo zonose. Ten formuojasi karvės ėdimas, atrajojimas, atsistatymas ir būsimos laktacijos potencialas. Visa kita – tik šių sprendimų pasekmė.