2018 metai kėlė daug nežinios ir nerimo dėl vilkų kiekio ir populiacijos būklės Lietuvoje. Buvo naudojama vilkų apskaitos pagal pėdsakus sniege metodika (apskaita vykdoma tą pačią dieną visoje šalies teritorijoje), kuria nelabai pasitikėta. Žiniasklaidoje nuvilnydavo straipsniai ir kalbos, kad Lietuvos miškuose gyvena ir gyvulius pjauna vilko ir šuns hibridai. 2005 metais įvestas vilkų sumedžiojimo limitas kasmet tapdavo aršių diskusijų objektu. Nors 2014 metais patvirtintas Vilko apsaugos planas, tačiau kuriant šį dokumentą iš esmės buvo naudotasi kitose šalyse atliktais tyrimais, o duomenų iš Lietuvos teritorijos buvo minimaliai.

2018 metais buvo žengtas didelis žingsnis pirmyn – pradėti išsamūs sumedžiotų vilkų tyrimai, sukurta stambiųjų plėšrūnų ir jų veiklos registravimo visus metus sistema biomon.lt. Vilkų tyrimai natūraliose jų buveinėse visada yra komplikuoti, ypač kai norima gauti informaciją visos šalies mastu. Šalys, kurios vilkų nemedžioja, priverstos eiti šiuo keliu. Lietuva, turėdama išimtį dėl vilkų medžiojimo, turėjo galimybę pasirinkti paprastesnį kelią. Taigi, nuo 2018–2019 metų medžioklės sezono kiekvienas sumedžiotas vilkas ne tik buvo užregistruojamas, bet iš jo paimamas raumens mėginys genetiniams tyrimams, iltinio danties šaknis amžiaus tyrimams ir, jeigu sumedžiota patelė, gimda reprodukcijos tyrimas (1 pav.). Dėka atsakingo visų medžiotojų požiūrio ir darbo jau šešerius metus yra surenkama virš 98 % visų privalomų mėginių. Taip visi kritę vilkai neša informaciją apie bendrą populiacijos būklę Lietuvoje, o kadangi mėginiai renkami ir tiriami jau eilę metų, galima analizuoti ir populiacijos būklės pokyčius.

Genetiniai tyrimai atskleidžia įvairiapusę informaciją apie vilkus ir jų populiaciją: genetinę įvairovę ir struktūrą; vilkų hibridizacijas su šunimis įvairiose tėvinėse kartose; giminystės ryšius, o giminingų individų sumedžiojimo vietos ir „svetimų“ vilkų aptikimai atskleidžia migracijas. Danties pjūvyje, padidintame 100 kartų, matomos susisluoksniavusios metinės rievės, pagal kurias, tarsi medienoje, galima suskaičiuoti vilko nugyventus metus. Patelės gimdoje išlieka buvusių embrionų prisitvirtinimo dėmės, kurios parodo, ar paskutinį pavasarį ji turėjo atsivedusi jauniklių.

Genetiniai tyrimai

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Miškų ir ekologijos fakulteto mokslininkų komandos pradėti vykdyti sumedžiotų vilkų genetiniai tyrimai jau pirmaisiais metais atskleidė, kad Lietuvos vilkų populiacija buvo patyrusi reikšmingą genetinės įvairovės sumažėjimą. Šį vilkų kiekio, o tuo pačiu ir genetinės įvairovės, nuosmukį patvirtina ir užfiksuoti istoriniai faktai: apie 1970 metus visoje Lietuvos teritorijoje buvo priskaičiuojama tik apie 40 vilkų. Taigi, dabartinių vilkų genetikoje vis dar buvo išlikę 50 metų senumo įvykių pėdsakai. Pastaraisiais metais atliekami tyrimai konstatuodavo, kad dėl išaugusio vilkų skaičiaus ir efektyvios imigracijos vilkų populiacija yra sėkmingo genetinės įvairovės atstatymo proceso eigoje. O šiais metais tyrimų rezultatai parodė džiugią žinią – vilkų populiacijos genetinė įvairovė pilnai atsistatė.

Atliekant sumedžiotų vilkų duomenų analizę pagal jų genetinį panašumą tarpusavyje, išryškėjo įdomus vaizdas – tarsi Lietuvoje gyventų vilkai žemaičiai, aukštaičiai ir dzūkai/suvalkiečiai (2 pav.). Lietuvos vilkų populiacijoje genetiškai išsiskiria: (a) rytų ir centrinės Lietuvos genetinė vilkų grupė, kurios genetinį panašumą, tikėtina, lemia migracijos iš šiaurės rytų pietų link; (b) dar stipriau diferencijuojasi Žemaitijos regionas, kuris, tikėtina, yra likęs nuošaliau migracijos linijų, todėl išsaugojo savo genetinį savitumą ir (c) stiprus pietinės Lietuvos populiacijos genetinis savitumas, tikėtina, dėl srautų iš Lenkijos. Lietuvos gamtinėmis sąlygomis nėra vilkų migracijas užkertančių rimtų barjerų, todėl gyvūnai, o tai reiškia ir genai, migruoja. Tačiau, kaip matyti iš žemėlapio, „savo“ teritorijose „savi“ yra dažnesni.

Atliekami genetiniai tyrimai paneigė kažkada grėsmingai skambėjusį gandą, kad Lietuvos miškuose pilna vilko ir šuns mišrūnų. Tačiau kažkuriose protėvių kartose buvusių vilko ir šuns hibridizacijų vis dėlto aptinkama. Tokių iš senų kartų ateinančių šuniškų genų atvejų skaičius yra labai nedidelis, tik 1,1 % iš ištirtų individų turėjo 15 % ir daugiau procentų genų, būdingų šunims. Tokius hibridus patikimai galima nustatyti tik atliekant genetinius tyrimus, nes savo išvaizda jie gali būti tiek identiški grynakraujam vilkui, tiek turėti kai kurių šuniškų bruožų. Pavyzdžiui, keli labai reti atvejai, kai sumedžioti „vilkai“ turėjo didesnį kiekį šunims būdingų genų: 2021–2022 metų medžioklės sezono metu prie Vilniaus sumedžiota 5 metų amžiaus vilkė (3 pav. A), kuri turėjo 44 % šuniškų genų, bet atrodė identiškai, kaip ir kiti tos pačios medžioklės metu sumedžioti vilkai; 2023–2024 metais prie Prienų sumedžiotas 11 metų vilkas (3 pav. C) turėjo 67 % šuniškų genų, tačiau jo išvaizdoje šuniški genai „išlindo“ tik snukio spalvoje – kailio spalva aplink nasrus buvo tamsi; priešingas pavyzdys – 2021–2023 metais Kėdainių rajone sumedžiotas jauniklis (3 pav. D) turėjo tik 17 % šuniškų genų, tačiau jo išvaizda akivaizdžiai skyrėsi nuo būdingos vilkams (aplink nasrus jo kailis buvo juodas, kojos beveik baltos, viso kailio plaukai menkesni, plonesni, minkštesni). Panevėžio rajone auginta žymioji Luna (3 pav. B), turėjusi 50 % šuns genų, buvo tipinės vilkams būdingos išvaizdos.

Atliekami genetiniai tyrimai suteikia galimybę identifikuoti retas genų formas, nebūdingas Lietuvos teritorijoje gyvenantiems vilkams. Tai reiškia, kad vilkas, turintis didesnį kiekį tokių retų genų formų, tikėtina, yra atėjęs iš tolimesnių teritorijų, kuriose jis neturėjo galimybės paveldėti genų, būdingų Lietuvos teritorijoje gyvenantiems vilkams. Įdomu tai, kad tokie tolimieji migrantai pasitaiko tiek tarp patinų, tiek ir tarp patelių. Taigi, pirmuosius keturis tyrimų sezonus (nuo 2018–2019 m. iki 2021–2022 m.) buvo stebima stipri „svetimų“ vilkų migracija iš šiaurės–rytinės pusės į šalies gilumą (4 pav.). 2022–2023 metai buvo pirmieji, kai nebeišryškėjo tolimųjų migrantų judėjimo kryptys. Migracijos sustojimo priežastys nėra įrodytos, tačiau galima daryti prielaidą, kad genų migraciją sustabdė atsiradusi vilkams neįveikiama tvora pasienyje su Baltarusija. Kita galima to priežastis – pernelyg tanki vilkų populiacija Lietuvos teritorijoje, dėl to neliko laisvų teritorijų atkeliaujantiems vilkams įsilieti. Naujausi tyrimų rezultatai iš 2023–2024 metų medžioklės sezono parodė, kad šiaurės rytinė vilkų migracijos kryptis atsistatė (tiesa, ne tokia stipri kaip ankstesniais metais), o ją papildo naujai atsiradęs tolimųjų migrantų srautas iš pietų pusės.

Tolimieji migrantai praturtina Lietuvoje gyvenančių vilkų genetinę įvairovę bei mažina giminingų individų kryžminimosi tikimybę. Reikia pasidžiaugti, kad yra genetiškai ištirta virš tūkstančio vilkų imtis, ir tarp tokio didelio ištirtų vilkų kiekio nepasitaikė atvejų, kad būtų kryžminęsi artimai giminiški vilkai. Tai reiškia, kad nebuvo nustatyta dauginimosi atvejų nei tarp brolių ir seserų, nei tarp pusbrolių ir pusseserių, nei pirmos, nei antros kartos.

Gyvūnų amžiaus tyrimai

Sumedžiotų vilkų pasiskirstymas pagal amžių buvo gana stabilus per visus šešerius tyrimo metus (5 pav.). Kiekvienais metais apie 48–60 % sumedžiotų vilkų sudarė 5–10 mėnesių amžiaus jaunikliai. Vyresnių vilkų proporcija (skaičiuojant kiekvienoje amžiaus grupėje pamečiui) buvo ženkliai mažesnė. 2023–2024 metų medžioklės sezono metu buvo sumedžioti du seniausi vilkai per visą tyrimo laikotarpį. Šie patinai ėjo tryliktus metus ir buvo sumedžioti Molėtų ir Utenos rajonuose. Ankstesniais sezonais sumedžioti seniausi vilkai (patelės) ėjo dešimtus ir dvyliktus metus.

Lietuvoje vidutinis sumedžiotų suaugusių vilkų (vilkas laikomas suaugusiu nuo trečiųjų gyvenimo metų) amžius 2023–2024 metų sezoną buvo 5,84 metų. Ankstesniais sezonais buvo atitinkamai 4,85; 4,40; 4,12; 4,83 ir 5,25 metų. Šie skaičiai rodo, kad vilkų populiacija nėra permedžiojama, nes medžiojant pernelyg intensyviai vilkai praktiškai neturėtų galimybės sulaukti vyresnio amžiaus. Be to, nuo 2021–2022 metų sezono stebima tendencija, kad vidutinis sumedžiotų suaugusių vilkų amžius didėja, o tai taip pat yra teigiamas vilkų populiacijos būklės rodiklis.

Turimi duomenys leido atsakyti į klausimą, ar vienodai pasiskirsto sumedžiotų jauniklių ir suaugusių  proporcija, priklausomai nuo sumedžiojimo mėnesio (6 pav.). Skaičiavimai atskleidė, kad medžioklės sezono pradžioje yra ženkliai didesnė tikimybė sumedžioti kelių mėnesių amžiaus jauniklį. Spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais jaunikliai sudarė vidutiniškai 58–67 % tarp visų tais mėnesiais sumedžiotų vilkų. Tuo tarpu sausio mėnesį jauniklių procentas krito iki vidutiniškai 38 %, o vasario ir kovo mėnesiais jauniklių dalis sudarė tik vidutiniškai 17–19 %.

Apskaičiuota jauniklių proporcija tarp sumedžiotų vilkų patvirtino sklandžiusią nuomonę, kad medžioklės sezono pradžioje dažniau sumedžiojami nepatyrę jaunikliai. Tęsiantis medžioklės sezonui, vilkų atsargumas didėja. Labai tikėtina, kad dėl tos pačios priežasties, tęsiantis medžioklių varant sezonui, mažėja ir sumedžiojamų vilkų kiekis per tą patį laiko tarpą.

Produktyvumo tyrimai

Daug atidumo ir kruopštumo iš medžiotojų reikalauja produktyvumo tyrimams reikalingos gimdos suradimas ir išėmimas. Tačiau, žinant sumedžiotos patelės amžių ir turint tyrimams pateiktą gimdą, galima nustatyti, nuo kokio amžiaus patelės pradeda vesti jauniklius ir iki kiek metų veda, ar pasitaiko suaugusių patelių, kurios nevedė jauniklių, kiek jauniklių atsivedė paskutinį pavasarį ir panašiai. Taigi, šešerių metų laikotarpio tyrimo duomenimis, patelės pirmųjų savo jauniklių susilaukė ne anksčiau kaip per ketvirtąjį arba penktąjį savo gimtadienį. Reikia atkreipti dėmesį, kad ne visos patelės, būdamos tokio amžiaus, susilaukė pirmųjų jauniklių. Vidutiniškai būdamos ketverių metų amžiaus jauniklius vedė 27 % patelių, būdamos penkerių – 43 % patelių; visos kitos pirmuosius savo jauniklius atsivedė dar vėlesniame amžiuje. Nustatyti tik du atvejai, kai jauniklius atsivedė trejų metų amžiaus patelės. Amžiui didėjant, tikimybė, kad patelė bus vedusi jauniklius, taip pat didėja. Tačiau imant bendrai visas pateles nuo trejų metų (subrendusias), nustatyta, kad 2023 metų pavasarį jauniklius buvo atsivedusi tik kas trečia patelė (31 %). Stebimas šio rodiklio kritimas. Palyginimui, 2018, 2019 metų pavasariais 50–70 % patelių buvo vedusios jauniklius. Tokias pasekmes galėjo lemti teritorijos „prisotinimas“ vilkais, nes tam, kad vilkai vestų palikuonis, yra būtini du veiksniai: vilkas turi turėti partnerį dauginimuisi ir neužimtą teritoriją naujai šeimai gyventi ir maitintis. Jeigu nėra laisvos 100–200 km2 teritorijos, vilkai, net turėdami sau porą, įprastai nesidaugina. Įdomu tai, kad visos pačios seniausios sumedžiotos patelės, kurioms buvo dešimt (dvi) ir vienuolika (penkios) metų, paskutinį pavasarį buvo vedusios jauniklius.

Sveikatingumo stebėjimai

Medžiotojai, sumedžioję vilką, registruoja, ar kailyje ir odoje yra plika akimi matomi požymiai, kad gyvūnas užsikrėtęs niežinėmis erkėmis. Tokie duomenys renkami nuo 2014–2015 metų medžioklės sezono. Taigi, per dešimties metų laikotarpį užkrėstumas niežinėmis erkėmis svyravo nuo 10 % (2023–2024 metų medžioklės sezonas) iki 31 % (2018–2019 metų medžioklės sezonas). Pastarieji treji metai buvo mažiausio užkrėstumo (15–10 %) niežinėmis erkėmis laikotarpis.

Vilkų populiacijos valdymas

Bendru sutarimu vilkų šeimų skaičius yra vienas kertinių rodiklių, nusakančių populiacijos gausą visose Europos šalyse, kur gyvena vilkai. Neretai atsispiriama nuo šeimų skaičiaus ir planuojant vilko populiacijos valdymą-medžioklę. Pastaruosius šešis medžioklės sezonus vilkų sumedžiojimo limitas vis buvo didinamas, taigi, kasmet augo sumedžiojamų vilkų skaičius (7 pav.). Kasmet tyrimai buvo atliekami iš vis didėjančios vilkų imties, todėl nekeista, kad kasmet buvo „atrandamas“ vis didesnis vilkų šeimų skaičius. Reikia suprasti, kad realus Lietuvos teritorijoje gyvenančių vilkų šeimų skaičius nebūtinai augo, tiesiog didėjančioje duomenų imtyje vis didėjo tikimybė priartėti prie tikrojo šeimų skaičiaus. Šį teiginį netiesiogiai patvirtina kitas skaičiavimas: jeigu kasmet imti tik pirmus 50 sumedžiotų jauniklių (taip galima vienodai lyginti visus medžioklės sezonus) ir paanalizuoti, kiek šeimų nustatyta, jeigu imtis kasmet vienoda, paaiškėja, kad vienodoje imtyje per pastaruosius penkerius metus nustatytų šeimų skaičius išliko pastovus. Iš esmės, didinant limitą, didėjo iš šeimos sumedžiojamų individų skaičius. Galima daryti prielaidą, kad pastaraisiais metais vilkų šeimų skaičius esminiai nedidėjo, tačiau augo šeimoms priklausančių individų skaičius. Štai 2023–2024 metų medžioklės sezono metu Anykščių rajone buvo sumedžioti net septyni tos pačios vados jaunikliai. Tai netiesiogiai įrodo palankias aplinkos sąlygas (nedidelė konkurencija, pakankamai maisto, nėra lemtingų ligų ar parazitų) vilkams daugintis – šeimai buvo sėkmingai pavykę išauginti net septynis vilkiukus.

Per pastaruosius šešis medžioklės sezonus 836 medžiotojai sumedžiojo po vieną ar po keletą vilkų. Užregistruota, kad per šį laikotarpį 19 medžiotojų sumedžiojo po 5 ir daugiau vilkų. Didžioji dauguma medžiotojų (689) buvo sumedžioję po vieną vilką.

Skaičiuojant nuo 2016–2017 metų medžioklės sezono, buvo stebimas vilkų sumedžiojimo greitėjimas kiekvieną kitą sezoną, lyginant su prieš tai buvusiu (8 pav.). Vilkų sumedžiojimo greitis buvo apskaičiuotas kiekvienam medžioklės sezonui, pradedant nuo spalio 15 dienos; buvo imti laikotarpiai kas penkios dienos, ir sumuoti per tuos laikotarpius sumedžioti vilkai. Tai yra, suskaičiuota, kiek vilkų buvo sumedžiota per pirmąjį penkių dienų laikotarpį (nuo spalio 15 iki 19 dienos) tada pridėti vilkai, sumedžioti per antrąjį laikotarpį (nuo spalio 20 iki 24 dienos) ir taip toliau. Taip skaičiuojant kiekvieno medžioklės sezono duomenis, pastebėta, kad kiekvieną kitą medžioklės sezoną sumedžiojimo kreivė kaskart kilo vis sparčiau. Didžiąja dalimi vilko sumedžiojimas yra sėkmės dalykas – kuo vilkų yra daugiau, tuo didesnė tikimybė juos sumedžioti ir atvirkščiai, kuo mažiau vilkų, tuo sumedžiojimai retesni. Galima daryti prielaidą, kad tik didėjant vilkų skaičiui aplinkoje, galimas toks sumedžiojimo greičio kreivės kasmetinis kilimas. Tačiau vilkų skaičiaus augimas turi gamtines talpumo ribas, todėl ir kreivės kilimas kažkuriais metais turi sustoti. Toks kilimo sustojimas ir buvo nustatytas po 2023–2024 metų medžioklės sezono, tai yra, paskutinįjį medžioklės sezoną pirmą kartą kreivė kilo lėčiau nei prieš tai buvusį 2022–2023 metų sezoną. Paskutiniais metais vilkų populiacijos gausos augimas sustojo. Matomai buvo pasiekta tiek vilkų gamtinė talpa, tiek sumedžiojimo riba, kai išmedžiojamas populiacijos augimą lemiantis prieaugis.

Pastaruoju metu kyla diskusijos apie vilkų medžioklės sezono prailginimą. Siūloma ankstinti medžioklės sezono pradžią: kelti iš spalio 15 dienos į rugpjūčio mėnesį. Tokie siūlymai argumentuojami: (I) per trumpu medžioklės laikotarpiu, kad būtų įmanoma suvaldyti populiacijos augimą; (II) efektyvesne ūkinių gyvūnų apsauga nuo juos puldinėjančių vilkų, kaip tik pjovimo piko laikotarpiu, rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais. Paankstinta medžioklės sezono pradžia atvertų galimybę sumedžioti daugiau vilkų per medžioklės sezoną bei medžioti vilkus gyvulių pjovimo piko laikotarpiu. Tačiau kokie vilkai būtų medžiojami? Didžiąją dalį vilkų populiacijos sudaro šeimose gyvenantys vilkai ir apie 10–15 % vilkų yra pavieniai, ieškantys savo galimybės daugintis. Iš esmės šeimas sudaro tėvai ir jų jaunikliai (rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais tai būtų trijų–keturių mėnesių amžiaus vilkiukai). Jeigu būtų medžiojama atsitiktinai (tykojant elnių ar kitų žvėrių), taip, kaip dabar dažniausiai ir medžiojama, tai didžiausia tikimybė, kad visų pirma būtų sumedžiojami jaunikliai, nes jie tuo laikotarpiu sudaro ženklią dalį populiacijoje bei nepasižymi tokiu atsargumu, kaip suaugę vilkai. Rugpjūčio mėnesį pirmų metų jaunikliai dar būna su visais pieniniais dantimis, dalis skruostinių dantų dar net pilnai nesudygę, kaukolės kaulai ploni, porėti, kaulų siūlės nesuaugusios (9 pav.). Nuotraukose rugpjūčio 25 ir rugpjūčio 28 dienomis (gavus atskirą leidimą medžioti gyvulių pjovimo rajone), sumedžiotų vilkų jauniklių kaukolės, kuriose matyti, kad tikrieji iltiniai dantys dar net neprasikalę. Tik rugsėjo mėnesį išauga tikrosios iltys, tačiau jų sienelės dar būna labai plonos ir trapios, ilties šaknis net nesusiformavusi (tuo laikotarpiu iltys būna nykštuko kepurėlės formos), o šalia kurį laiką vis dar „kabo“ ir pieninės iltys. Rugpjūčio pabaigoje kaukolės ilgis tesiekia 17,5 cm, o plotis 9,4 cm (kaukolės įvertinimo balas 26,9). Rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais pirmamečiai jaunikliai dar akivaizdžiai mažesni už suaugusius vilkus. Lieka medžioti šių jauniklių maitintojus ir mokytojus tėvus. VDU ŽŪA mokslininkų kai kurių stebėjimų duomenimis, pernykštės vados jaunikliai (jeigu jie vis dar laikosi tėvinėje gaujoje), likę be tėvų nesugebėjo sėkmingai prižiūrėti ir išmaitinti jaunesniosios vados brolių ir seserų. Medžioklė rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais atveria duris vilkų šeimų destrukcijai.

Iš vienos pusės turima net keletą kartų išaugusią elninių žvėrių gausą, kurie daro nepageidaujamą poveikį ne tik miško želdiniams, bet ir ūkininkų pasėliams. Šiuo atžvilgiu gausi vilkų populiacija žmonėms turėtų atrodyti kaip pagalba iš gamtos. Tačiau iš kitos pusės, vilkai, nors ir nestokodami laukinio grobio, pjauna naminius gyvulius ir augintinius. Vilkai, pradėję pjauti ir maitintis naminiais gyvuliais ir augintiniais, tampa probleminiais vilkais. Kaip išmedžioti žmonėms nepriimtinos elgsenos probleminius vilkus, bet neardyti laukiniais žvėrimis besimaitinančių vilkų šeimų? Šiuo atveju, deja, nebegali padėti iki šiol vykdomas kiekybinis populiacijos valdymas. Net nedideliame kiekyje vilkų gali pasitaikyti besispecializuojančių pjauti gyvulius. Jeigu vilkai naminių gyvulių pjovimo nesieja su pavojumi, jie neturi jokios priežasties vengti rinktis tokį maisto šaltinį.

Dabartiniu laikotarpiu stebimi susidarę gyvulių pjovimo židiniai. Tai parodo kai kurių vilkų įprotį nuolat maitintis naminiais gyvuliais. Taigi, reikalingas specializuotas probleminių vilkų sumedžiojimas. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad siūloma ne mažinti vilkų skaičių gyvulių pjovimo rajonuose, o sumedžioti konkrečius vilkų individus (ar individą), kurie vėl ir vėl pjauna gyvulius. Šis tikslas yra pasiekiamas – vilkas turi būti sumedžiojamas prie jo paties pasipjauto gyvulio. Daugkartiniai stebėjimai atskleidė, kad vilkams yra būdinga sugrįžti prie pasipjauto gyvulio dar keletą naktų (10 pav. Petro Adeikio atliekamų tyrimų nuotraukos). Žinant vilkų elgsenos niuansus, galima sėkmingai išimti probleminių vilkų individus, netrikdant „tinkamo elgesio“ vilkų šeimų jautriu jauniklių auginimo ir mokymo laikotarpiu.