Ūkiai be pelno: 70 % žemdirbių sąnaudų šuolį dengia iš sukauptų rezervų

Pastarųjų metų žemės ūkio realijos verčia ūkininkus ne plėsti ūkius, o išsaugoti bent tai, kas jau sukurta. Didelė dalis žemės ūkio gamintojų patiria drastišką gamybos kaštų augimą ir dėl to iš esmės keičia požiūrį į investavimą bei finansavimą. Naujausia ūkininkų apklausa Lenkijoje rodo, kad net iki apie 70 % ūkininkų tvirtina, jog gamybos sąnaudos reikšmingai išaugo, ir daugeliu atvejų jie priversti padidėjusias išlaidas dengti iš anksčiau sutaupytų pinigų arba naudodamiesi kitomis finansinėmis priemonėmis, kad išlaikytų veiklą ir išvengtų dar didesnių skolų.

Tokios tendencijos nėra atsitiktinės ar vietinės – tai ir Europos masto realybė, kurią patvirtina platesni statistiniai duomenys ir ekonominės analizės. Europos Sąjungos žemės ūkio statistika rodo, kad net 83 % ūkių Europoje patyrė didesnius gamybos kaštus pastaraisiais metais, tačiau mažiau nei pusė jų galėjo šiuos padidėjusius kaštus amortizuoti padidindami savo pagamintos produkcijos kainas. Tačiau tai yra veikiau išimtis, o ne taisyklė. Pernelyg mažos žaliavų supirkimo kainos vertė žemdirbius dirbti į nuostolį.

Pasaulio maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) duomenimis, gamybos sąnaudos ūkiuose paprastai sudaro daugiau nei pusę visų kaštų, o ankstesnės analizės rodo, kad ūkininkai dar daugiau išleidžia grynaisiais pinigais. Tai reiškia, kad dalis žemdirbių net neturi prieigos prie pakankamo finansavimo ar kredito, arba vengia skolintis dėl per didelių palūkanų ir baimės prarasti žemę.

Tokios sąlygos turi realių pasekmių ūkininkų finansiniam stabilumui. Pavyzdžiui, Eurostat duomenys už 2024 m. rodo, kad žemės ūkio išlaidos vidutiniškai siekė apie 303,3 mlrd. €, o žemės ūkio produkcijos vertė – apie 531,9 mlrd. €, todėl santykinės žirklės tarp sąnaudų ir produkcijos išliko didelės ir ūkininkų pajamos neauga taip greitai, kaip kaštai.

Be to, ūkininkai ne tik jaučia išaugusius sąnaudų spaudimus, bet ir susiduria su mažėjančiomis pardavimo kainomis. JAV duomenys rodo, kad gamybos sąnaudų indeksas yra daugiau nei 50 % aukštesnis, palyginti su 2011 m., o kainos, kurias ūkininkai gauna už savo produkciją, padidėjo tik apie 21 %, kas taip pat reiškia didžiulį skirtumą tarp investicijų ir grąžos.

Tokios sąlygos verčia ūkininkus ieškoti ne tik alternatyvų finansavimui, bet ir iš naujo įvertinti ūkininkavimo modelius, didinti dėmesį efektyvumui ir galbūt mažinti priklausomybę nuo tradicinių gamybos priemonių, kurios brangsta – nuo trąšų ir augalų apsaugos priemonių iki dyzelino ir technikos.

Be to, tokios ekonominės ir rinkos realijos skatina ir politinius ginčus – pavyzdžiui, žemės ūkio protestus Vakarų Europoje, kur ūkininkai reikalauja geresnės kainų apsaugos, mažesnio administracinio spaudimo ir skaidresnių prekybos sąlygų.

Kokios priežastys ir ko laukti?

Šios situacijos priežastys yra struktūrinės ir susiformavo ne per vienerius metus. Pirmiausia, gamybos kaštų augimą paskatino energetikos kainų šuolis po 2021–2022 m., kai brango dujos ir elektra, o kartu – ir azotinės trąšos, kurių gamyba tiesiogiai priklauso nuo dujų kainos.

Kai kuriose Europos valstybėse trąšų kainos per piką buvo išaugusios daugiau nei 2–3 kartus, o nors vėliau jos stabilizavosi, į ankstesnį lygį nebegrįžo. Antra, geopolitiniai veiksniai, ypač karo Ukrainoje pasekmės, išbalansavo grūdų, pašarų ir žaliavų rinkas, padidino logistikos kaštus bei draudimo išlaidas.

Trečia, didėjantys aplinkosauginiai reikalavimai ir žaliojo kurso politika reiškia papildomas investicijas į technologijas, emisijų mažinimą, dirvožemio apsaugą ir atsekamumą, tačiau rinkos kaina už produkciją dažnai šių papildomų sąnaudų nekompensuoja.

Ne mažiau svarbus ir rinkos struktūros klausimas. Daugelyje šalių žemės ūkio produkcijos supirkimo sektorius yra koncentruotas – keli dideli perdirbėjai ar prekybos tinklai turi stipresnę derybinę galią nei pavieniai ūkininkai. Tai ypač aktualu Lietuvai ir būtent tai lemia situaciją, kai galutinės maisto kainos vartotojams auga, tačiau žaliavos supirkimo kaina kyla lėčiau arba net mažėja. Tokiu būdu spaudimas koncentruojasi būtent pirminėje grandyje – ūkyje.

Vertinant artimiausių 2–3 metų perspektyvą, galima numatyti kelis scenarijus. Jei energijos kainos išliks santykinai stabilios ir nebus naujų geopolitinių sukrėtimų, gamybos sąnaudų augimas gali sulėtėti, tačiau vargu ar grįš į iki 2020 m. buvusį lygį. Tai reiškia, kad dalis mažesnių ir mažiau kapitalizuotų ūkių gali būti priversti trauktis iš rinkos arba jungtis į kooperatyvus. Tikėtina tolesnė sektoriaus konsolidacija – didesni ūkiai stiprės, o smulkieji susidurs su išlikimo iššūkiais. Jei kainų žirklės tarp sąnaudų ir pajamų nesusiaurės, per artimiausius kelerius metus gali augti bankrotų skaičius ir didėti socialinė įtampa kaimo regionuose.

Tuo pačiu metu gali spartėti investicijos į efektyvumą didinančias technologijas – tikslųjį  ūkininkavimą, automatizaciją, dirbtiniu intelektu paremtą agronominę analizę. Tačiau tokioms investicijoms reikalingas kapitalas, kurio būtent dabar daugeliui ūkių trūksta. Todėl be kryptingos valstybės ar ES paramos mechanizmų rizika, kad dalis ūkių taps finansiškai nepajėgūs prisitaikyti, išlieka aukšta.