Nors esu gimęs ir augęs už dešimties kilometrų nuo Gaveikėnų, čia esantį vandens malūną menu nuo vaikystės. Prieš 60 metų šioje rajono dalyje buvo du malūnai, malantys miltus. Jei reikia prastesnių, tėvas važiuodavo į Gaveikėnus, jei reikia pikliaus, miltų pyragams, prieš Velykas ir Kalėdas važiuodavo į Ginučius. Iki jų nuo namų jau buvo daugiau nei dvidešimt kilometrų. Kai tėvas ruošdavosi į malūną, zirzdavau, kad ir mane paimtų. Į Gaveikėnus mūsų bėris vežimą su grūdais gana greitai nuveždavo, kelyje užtrukdavo apie valandą ar kiek ilgiau, o štai į Ginučius išvažiuodavom ketvirtą ryte, nes malūne visada būdavo eilė, kartais itin didelė. Kelionė trukdavo 3 valandas, todėl anksti kėlęs visą kelią miegodavau vežime ant grūdų maišų…

Jaunystėje, po tarnybos kariuomenėje pradėjus dirbti Ignalinoje, dažnai lėkdavau maudytis po malūno kriokliu. Vėliau lankydavausi čia vis rečiau. Mat malūne įsikūrė žinybinė poilsio bazė, pašaliniai pramogautojai nebuvo vaikomi, bet ir ne itin laukiami. O kai 2007 m. malūno pastatas tapo Vilniaus archivyskupijos nuosavybe, maudynės iš viso užsidarė. Gaveikėnai, kaip pramogų objektas, pamažu ilgam tapo tarsi užmirštas. Iki pat šių metų, kai Bažnyčiai malūno poilsiavietės išlaikymas galimai tapo nuostolingas ir ją išsinuomojo įmonė MB Gaveikėnų malūnas, kurio direktoriumi tapo „Palūšės valtinės“ siela ir kūnas Konstantinas Danilevičius, kuris visų vadinamas tiesiog Kostu. 

Atsivėrė po 17 metų

Poilsiautojams nauja įstaiga vadinasi svečių namai „Gaveikėnų vandens malūnas“. Jie, kaip pati įstaiga reklamuojasi, kviečia čia vėl ilsėtis. Fecebook’e rašoma: „Čia rasite ir vienkiemio ramybę ir visas aktyvaus poilsio pramogas: valčių, kanojų, baidarių, irklenčių žygius vandens keliais. Šviesiais pušynais galėsite keliauti pėstute arba riedėti dviračiais. Didžiulėje kiemo teritorijoje galėsite atrasti jums labiausiai patinkančią vietą su laužaviete ar griliumi. Svečių namai turi 2 bendras virtuves, kuriose galėsite gaminti maistą patys arba jūsų pageidavimu maistą gaminsime mes. Didžiausia vandens malūno pramoga – pirtis ir maudynės po kriokliu. Esame draugiški ir augintiniams. Svečių namai „Gaveikėnų vandens malūnas“ laukia jūsų paruošęs 40 miegamų vietų, pobūvių salę, bendrą poilsio erdvę“. Taigi užsukite, įvertinkite, kitiems pasakykite.

Be to, čia nuolat vyks ir nemokami įvairios muzikos koncertai (pirmasis prieš savaitę jau įvyko). Improvizuota scena įrengta ant tvenkinio karanto.

Oficialioji istorija

Malūnas pastatytas XIX a. antrojoje pusėje. Jo pastatas vieno aukšto, su rūsiu ir pastogės patalpomis. Jame išliko dalis senosios malūno įrangos. Malūnas – kultūros paminklas. Įsikūręs šiaurrytinėje Gaveikėnų kaimo dalyje, pamiškėje prie Palaukinio upelio tvenkinio, kuris sudarytas užtvenkus šį upelį (Dringio intaką) 2,2 km nuo jos žiočių.

XIX a. malūnas priklause Kaminskui, buvo nuomojamas vokiečiams. Veliau parduotas Romanovičiui, jam mirus, malūną atsiteisė lenkai Subačiai. Po Antrojo pasaulinio karo priklausė Švenčionių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatui, nuo 1953 m. – kolūkiui „Aušra“, nuo 1958 m. – Ignalinos žuvininkystės ūkiui. 1977 m. rekonstruotas į poilsinę. Vėliau malūnas atiteko Strigailiškio žemės ūkio bendrovei, iš jos nuomojo UAB „Selena“ iš Vilniaus. Už išsaugotą senovinį inventorių visi dėkojo 1975 m. į Ignalinos žuvininkystės ūkį atvykusiam dirbti sumaniam direktoriui Algirdui Bagdonavičiui. 1977 m. pastatas buvo jo dėka renovuotas. 1978 m. Gaveikėnų malūnas įtrauktas į Lietuvos kultūros paminklų sąrašą. Valstybė šį paminklą saugo kaip technikos elementų turintį istorijos paminklą. Tuomet  dar buvo likusios atskiros technikos dalys. Prie galinio fasado buvo dengta turbina, pirmame malūno aukšte-girnos ir du grūdų piltuvai, boksas, o rūsyje-krumpliaratis. Poilsinė viliojo savo kriokliu ir galimybe (išsipirkus leidimą) supančiuose tvenkiniuose pagauti didelę žuvį.

Legendos

Ko gero, nėra nė vieno panašaus malūno, apie kurį nebūtų pasakojamos legendos, padavimai, mistinės istorijos. Ne išimtis ir Gaveikėnų malūnas. 

Sako, vieną kartą šeimininkas malūnininką išvarė vidurnaktį grikių malti su mintimi, kad velniai jam šonus aplamdys. Kitą rytą šeimininkas, atvykęs į malūną, žiūri – malūnininkas knarkia, o velniai surišti grandine cypia. Tikima, kad velniai dar ir dabar ten niekšybių pridaro.

Kita „istorija“. Senieji apylinkių gyventojai ir Nacionalinio parko ekskursijų vadovai dar pasakoja, kad Gaveikėnų malūne gyvenęs visoje apylinkėje garsus ir piktas velnias Abisinas. Negana to, jį lankydavę ir tokio paties plauko draugužiai. Velnias Abisinas, jo draugai ir tarnai mėgdavę pažvejoti greta esančiame tvenkinyje. Pasiklausęs žmonių, ANP ir rajono tautodailininkas Teofilis Patiejūnas (jau miręs) porą velniūkščių išdrožė malūno prieangiui papuošti (šiuo metu šių drožinių neliko), paties velnio Abisino atvaizdą Lūšių ežero pakrantės skulptūrų take įamžino Vaclovo Onaičio stogastulpis. Septyniolika metų tuos nelabuosius savo buvimu vaikė Vilniaus archyviskupijos darbuotojai.

Po malūno kriokliu slėpėsi partizanai

Senuose mano užrašuose išliko Gaveikėnų malūnininko Povilo Baušio, čia dirbusio daugiau nei penkiasdešimt metų, pasakojimas, užrašytas 1994 m., kai senajam malūnininkui buvo jau 92-eji. Ilgai ieškojau šių užrašų, nes žinojau, kad jie kažkur turėjo išlikti. Radau. Todėl šiandien tą pasakojimą, kiek patrumpinęs, čia ir pateikiu. Su malūnininku Povilu prieš 30 metų kalbėjausi tuomet, kai Gaveikėnų malūno girnas ėmė sukti jau nebe vanduo, o elektra.

„Malūnas mirė, tačiau dar gyvas ir sveikas malūnininkas Povilas Baušys. Jam dabar eina devyniasdešimt treti. Miltus mala žmonėms nuo 18 metų. Apylinkėje jį visi pažįsta. Retas sakė, kad tai Gaveikėnų „melnyčia“, tiesiog sakė – Baušio malūnas. Prie girnų, be Gaveikėnų, jis yra dirbęs Švenčionėliuose, Pakretonėje. Neturėdami vandeningų upių, aukštaičiai ir upeliukus mokėję panaudoti grūdams malti, lentoms pjauti, drobėms velti. Tačiau po karo, pusvelčiui gaudami elektrą, atprato nuo šio amato. 

Malūnininkas gerai atsimena lenkų ir vokiečių okupacijas, daug gali įdomių istorijų iš tų laikų paporinti. Tačiau su didžiausiu kartėliu malūnininkas prisimena pokario metus. Gaveikėnai įsispraudę tarp miško, todėl užsukę partizanai čia gana saugiai jausdavosi net dieną. Bet ir stribai valgyti norėjo, jie taip pat dažnai dideliu būriu užgriūdavo. Kartais tarp girnų pašeimininkauti, kartais, piktai akiai pastebėjus, partizanų ieškoti. Vyrai iš miško tada slėpdavosi malūne po šniokščiančio vandens kanalo lataku. Povilas paleisdavo kliokiantį vandenį, girnos imdavo suktis pašėlusiu greičiu, viskas ūždavo, riaumodavo – kad kokio  neatsargaus kostelėjimo priešo ausis neišgirstų. Daug kartų malūnas stribų apsuptas buvo, partizanai kartais po parą ar dvi savo slėptuvėje ištūnodavo vos per keletą metrų nuo priešo automatų. Tačiau nė karto nebuvo išduoti, surasti. 

Povilas Baušys, nepaisydamas savo metų, nemetė malūnininko amato. Jis apylinkėje vienintelis tikras malūnininkas, mokantis ir girnas iškalti, ir kaip reikiant jas nustatyti. Kai ūkio malūnas buvo privatizuojamas, vienas P. Baušys tesusigundė jį nupirkti, paklojęs 40 tūkst. privatizacijos čekiais ir grynais. Privatizavo žemės ūkio bendrovei priklausiusį malūną ir toliau žmonėms mala grūdus. Kol kas pašarinius, bet svajoja įsigyti valcus ir malti miltus duonai, pyragams. Sielojasi, kad neleido jam nusipirkti senojo vandens malūno – jo jaunystės antrųjų namų. Sako: „Atgytų jis mano rankose. Elektros energija dabar brangi, o vanduo girnas už ačiū suktų“. 

– Kad tik būtau jo neperpirkęs, anas jau būtų stovėjęs be darbo. Žmonės jau neturėjo kuo apylinkėje susimalti grūdų. Su nostalgija senukas prisimena 1948-ųjų rudenį, kai girnos, paleistos lapkričio 1-ąją, nesustodamos sukosi iki pat Naujųjų metų. Po 2–3 mėnesius žmonės savo eilės laukdavo, į malūną kadien suvažiuodavo po šimtą ir daugiau vyrų.

– Ir visi su buteliais kišenėje, – erzina šalia stovinti žmona vyrą, ir vėl abu juokiasi, prisimindami praeitį, anaiptol nelengvą, tačiau jų gražiai nugyventą.“ (1994 m.).