Kodėl svarbu užtikrinti trumpąsias maisto tiekimo grandines?

2025 m. liepos 9–13 d. Krokuvoje vyko SFSC4foodsecurity tinklaveikos projekto renginių ciklas „Trumposios maisto tiekimo grandinės integravimas maisto saugumui užtikrinti“ – seminarai, diskusijos ir susitikimai su miesto valdžia, projekto partneriais bei vietos maisto sektoriaus atstovais, taip pat vietos trumpųjų maisto tiekimo grandinių gerųjų pavyzdžių lankymas. Renginių cikle dalyvavo Žemės ūkio rūmų Kooperacijos ir ekonomikos skyriaus vedėja Aušra Žliobaitė. Renginiai yra dalis Švedijos instituto finansuojamo projekto „Organizaciniai ir IT palaikomi modeliai vietinių maisto rinkų augimui, siekiant užtikrinti aprūpinimą maistu Baltijos jūros regione ir Ukrainoje“ (SFSC4FOODSEC).  Projekto tikslas – sukurti mokymosi ir paramos tinklą tiems, kurie formuoja trumpas maisto tiekimo grandines (TMG) vietinėse rinkose Baltijos jūros regione ir Ukrainoje, siekiant dalytis patirtimi, ugdyti gebėjimus ir kurti bendrus IT paramos mechanizmus, kurie skatintų stabilias ir atsparias maisto sistemas.

Pirmosios ciklo dienos renginyje dalyvavo Aušra Žliobaitė iš Žemės ūkio rūmų (Lietuva), prof. Vilma Atkočiūnienė iš Vytauto Didžiojo universiteto (Lietuva), Aiva Apsa Kisemice iš Kaimo plėtros forumo (Latvija), Lisa Blix Germundsson iš Švedijos žemės ūkio universiteto (Švedija), pirmasis Krokuvos mero pavaduotojas Stanisław Mazur, Krokuvos „Jednosc“ fondo, kurio pagrindinė veikla organizuoti šviečiamąsias veiklas Ukrainos pabėgėlių vaikams ir paaugliams  bei kurti tvirtesnius Lenkijos ir Ukrainos santykius, vadovė Olena Postolnyk, Rafał Serafin iš „IsoTech“ (Lenkija) ir Krzysztofas Gorlichas, vadovaujantis Krokuvos tarpinstitucinei darbo grupei, rengiančiai Krokuvos plėtros strategiją 2030/50, kurios viena iš sričių trumpųjų maisto tiekimo grandinių plėtra bei apsirūpinimo maistu saugumas.

ES žemės ūkio ateities kontekste Lenkijos žemės ūkio sektorius išsiskiria ypač fragmentuota ūkių struktūra, atsparumu pasaulinėms krizėms ir dar neišnaudotu potencialu trumpųjų maisto tiekimo grandinių (TMTG) plėtrai.

Lenkija turi daugiau nei 1,3 mln. ūkių, todėl užima antrą vietą ES pagal žemės ūkio darbo jėgos skaičių. Tačiau didžioji dalis ūkių yra labai maži: 75 % jų mažesni nei 10 ha, o beveik 72 % – ne didesni nei 5 ha. Tai rodo, kad šalies žemės ūkį daugiausiai sudaro šeimos valdomi, dažnai tik dalinį užimtumą turintys ūkiai, kurie išlaiko kaimo ekonomiką ir kultūrines tradicijas.

Maži ūkiai reikšmingai prisideda prie nacionalinės produkcijos, ypač pienininkystės, javų, paukštininkystės ir daržininkystės sektoriuose. Šie ūkiai generuoja didelę pridėtinę vertę ir užima daugiau nei pusę šalies žemės ūkio paskirties žemės. Tačiau jų mažas mastas riboja derybų galią tradicinėse vertės grandinėse, nes tarpininkai dažnai pasisavina didžiąją dalį pelno, palikdami ūkininkus pažeidžiamus kainų svyravimams ir rinkos spaudimui.

Ūkininkų padėtį dar labiau komplikuoja klimato kaitos padariniai – pavyzdžiui, šalnos ir sausros gali reikšmingai sumažinti javų derlių. Taip pat geopolitiniai veiksniai, pavyzdžiui, konkurencija su importuojamais grūdais, kartais sukelia protestus tarp ūkininkų.

Senėjanti ūkininkų populiacija ir kaimo depopuliacija kelia grėsmę mažų ūkių sektoriaus ilgalaikiam tvarumui.

Sprendžiant šias problemas, trumpųjų maisto tiekimo grandinės tampa perspektyviu organizaciniu ir verslo modeliu, suteikiančiu smulkiems ūkiams galimybę konkuruoti rinkoje. TMTG leidžia sumažinti priklausomybę nuo tarpininkų, padidinti pelno maržas ir stiprinti ryšius tarp gamintojų bei vartotojų.

Nepaisant palankios fragmentuotos ūkių struktūros, tik nedidelė dalis Lenkijos ūkininkų užsiima tiesiogine prekyba vartotojams. Nors vartotojų elgsena keičiasi – daugėja susidomėjimas vietoje pagamintu maistu, dauguma pirkėjų prioritetą teikia produkto kokybei ir kilmei, vis dėlto prekybos tinklai dažniau patenkina šią paklausą, akcentuodami „vietinio maisto“ rinkodarą, o tiesioginių pardavimų mastas auga lėtai. Svarbiausi trukdžiai – logistika, ribotas informuotumas ir reguliacinės kliūtys, trukdančios plėtrai.

Šiuo metu TMTG Lenkijoje pripažįstamos kaip potencialūs tvarumo, sąžiningumo ir maisto saugumo stiprintojos. Jos organizuoja, stiprina ir atkuria lokalizuotas maisto sistemas, kuriose prioritetas teikiamas tiesioginiams gamintojo–vartotojo ryšiams.

Politiniame kontekste BŽŪP strateginis planas ir nacionalinės tvarios kaimo plėtros strategijos sudaro pagrindą žemės ūkio transformacijai. Jose numatytos kryptys, skirtos kaimo vietovių atgaivinimui, TMTG skatinimui, ekologiniam ūkininkavimui ir modernizacijai. Iniciatyvos apima ekologinių žemių plėtrą, paramą mažiems ir vidutiniams ūkiams bei skaitmeninių įrankių diegimą tiekimo grandinių efektyvumui didinti.

Aplinkosauginiu požiūriu TMTG leidžia mažinti transportavimo atstumus, skatinti agroekologines praktikas ir mažinti emisijas. Regioniniai projektai įrodė, kad vietos maisto sistemos gali didinti ūkių pajamas, stiprinti biologinę įvairovę ir tuo pačiu mažinti neigiamą poveikį aplinkai.

Ekonomiškai TMTG suteikia smulkiems ūkiams galimybę apeiti tarpininkus ir pasilikti didesnę pelno dalį. Skaitmeninės platformos ir IT sprendimai, automatizuojantys logistikos koordinavimą ir atsiskaitymus, padeda mažinti sandorių kaštus tiek ūkininkams, tiek vartotojams.

Socialiniu požiūriu TMTG gali stiprinti kaimo ir miesto ryšius per dalyvavimo modelius, pavyzdžiui, bendruomenės remiamą žemės ūkį, bei skatinti maisto demokratiją.

Nepaisant viso potencialo, TMTG pagrįstos vietinės rinkos Lenkijoje vis dar išlieka periferinės. Iššūkių, susijusių su mastelio didinimu ir modelių kartojimu, tebėra daug. Reguliacinė aplinka dažniau palanki pramoniniam ūkininkavimui, o logistikos fragmentacija riboja plėtros galimybes. Skaitmeniniai projektai siekia šias problemas spręsti, tačiau menkas smulkiųjų ūkininkų skaitmeninis raštingumas tebėra kliūtis.

Lenkijos strateginiuose dokumentuose iki 2035–2040 m. numatomas tvarus žemės ūkis, kuris užtikrina maisto saugumą, aukštą gyvūnų gerovę, aplinkos apsaugą ir stiprias vietos bendruomenes. Norint sudaryti idealias trumpųjų maisto tiekimo grandinių plėtros sąlygas, būtina supaprastinti teisinius reikalavimus smulkiesiems gamintojams, nukreipti finansavimą į infrastruktūrą, diegti technologines inovacijas, skatinti partnerystes tarp ūkininkų, nevyriausybinių organizacijų ir politikos formuotojų, bei šviesti vartotojus apie vietinio maisto naudą. Sėkmingai veikiančios trumposios maisto tiekimo grandinės gali ne tik pagerinti ūkininkų pajamas, bet ir prisidėti prie maisto suvereniteto, žaliosios pertvarkos ir bendruomenėmis grindžiamo, tvaraus žemės ūkio vystymo.

Susitikime Krokuvos vicemeras Stanisław Mazur pabrėžė poreikį aiškiai įvardyti TMTG vaidmenį miesto strategijoje. Buvo išskirti keli esminiai aspektai:

Vietos paklausos kūrimas – viešieji pirkimai (ypač mokykloms ir viešosioms įstaigoms) galėtų tapti pagrindine priemone skatinti vietos ūkininkus gaminti maisto produktus.
Turgaviečių ir maisto rinkų atgaivinimas Krokuvos mieste ir priemiestyje – jos gali tapti alternatyva prekybos tinklams ir prisidėti prie gyvybingų viešųjų erdvių kūrimo.
Maisto infrastruktūros stiprinimas – būtina gerinti logistiką, sandėliavimą, plėtoti skaitmenines platformas, kurios leistų gamintojams tiesiogiai pasiekti vartotojus.
Partnerystės valdymas – sėkminga vietos maisto politika įmanoma tik bendradarbiaujant su regiono savivalda, ūkininkais, universitetais, NVO, verslo atstovais ir vietos maisto produktų vartotojais.

Ukrainos patirtis rodo, jog krizės metu vietos bendruomenių maisto gamyba yra esminė atsparumo sąlyga. Vietos valdžios ten įrodė, kad decentralizuota maisto politika gali tapti nacionalinio saugumo dalimi. Šios pamokos aktualios Krokuvai ir Baltijos regionui.

Maisto saugumas negali būti laikomas savaime suprantamu – būtina išsaugoti žemės ūkio paskirties žemes, remti smulkųjį ūkininkavimą ir vietos gamybą. Viešieji pirkimai (ypač mokykloms ir kitoms įstaigoms) gali tapti pagrindine priemone kuriant paklausą vietos produktams. Trumpųjų maisto tiekimo grandinių plėtrai reikalinga moderni maisto infrastruktūra (logistika, IT sprendimai, miestų turgaviečių atgaivinimas), kad gamintojai galėtų tiesiogiai pasiekti vartotojus, o vietos valdžia turėtų tapti maisto sistemos pokyčių įgalintoja – skatinti bendradarbiavimą tarp ūkininkų, bendruomenių, verslo, NVO ir mokslo.

Svarbią patirtį pristatė Anatolijus Tkačukas iš Ukrainos Pilietinės visuomenės instituto. Jo teigimu, karo metu paaiškėjo, kad gerai išplėtota vietos gamyba nėra prabanga, o gyvybiškai būtina sąlyga. Nors buvo sunaikinta milijonai tonų grūdų ir sandėlių, užminuoti laukai ir sugriauta logistikos infrastruktūra, Ukraina nepatyrė bado. Vietos bendruomenės, savivaldybės ir smulkūs ūkininkai išplėtojo daržus, bendruomenines iniciatyvas, sukūrė vietines maisto rinkas ir taip užtikrino aprūpinimą maisto produktais. Ši patirtis rodo, kad maisto suverenitetas yra neatsiejamas nuo nacionalinio saugumo. Krokuvai tai signalas ruoštis galimiems tiekimo sutrikimams, kurie gali kilti ne tik dėl karo, bet ir dėl klimato kaitos ar pandemijų.

Aiva Apša-Ķīšeniece, Latvijos kaimo forumo atsparumo ir darnaus vystymosi specialistė pažymėjo, kad Ryga yra vienas iš 116 miestų, kurių atstovai pasirašė Milano miesto maisto politikos paktą (MUFPP) – susitarimą, kuriame įsipareigojama plėtoti maisto politiką ir tvarias maisto sistemas, kurios būtų įtraukios, lanksčios, saugios ir įvairios, teiktų sveiką ir maistą visiems, mažintų tausoti ir išsaugoti biologinę įvairovę, tuo pačiu prisitaikant prie klimato kaitos padarinių ir sušvelninant jų poveikį.

Projekto „Organizaciniai ir IT palaikomi modeliai vietinių maisto rinkų augimui, siekiant užtikrinti aprūpinimą maistu Baltijos jūros regione ir Ukrainoje“ (SFSC4FOODSEC) lyderė, prof. dr. Lisa Blix Germundsson iš Švedijos žemės ūkio mokslų universiteto (SLU), Konsultavimo paslaugų kompetencijų centro pristatė projekto rezultatus, pasidalino Švedijos trumpųjų maisto tiekimo grandinių vystytojų patirtimi ir mokslinių tyrimų rezultatais.

Rafał Serafin iš „IsoTech“ (Lenkijos), trumpųjų maisto tiekimo grandinių konsultantų tinklo CORONET pristatė APPETIT platformos funkcionavimo ypatumus.  Pažymėjo, kad regioniniu lygmeniu yra galimybių plėtoti TMTG ir  nacionalines inovacijas glaudžiau bendradarbiaujant. BŽŪP strateginių planų suderinimas galėtų atverti finansavimo ir politikos įgyvendinimo sinergiją, o siūlomas Baltijos šalių maisto ir gėrimų parduotuvių tinklas pagal SFSC4FOODSEC iniciatyvą suteikia platformą keistis žinioms ir bendrai išsakyti pozicijas. Besiformuojantis Krokuvos miesto ir kaimo partnerystės modelis yra prototipas, kurį būtų galima pritaikyti visame regione, ypač jei jį paremtų ES miestų darbotvarkės finansavimo mechanizmai. Dabartinė maisto saugumo krizė, kurią pabrėžia atsparūs Ukrainos neoficialūs tinklai, yra ir iššūkis, ir galimybė pozicionuoti maisto ir gėrimų pardavimus kaip esminius į krizes reaguojančių maisto sistemų komponentus.

Prof. V. Atkočiūnienė pažymėjo, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigos Lietuvoje skatinamos maitinti vaikus ekologiškais bei nacionalinės kokybės vietos produktais. Nuo 2019 m. įgyvendinama nacionalinė programa palaiko tokį maitinimą, o pastaraisiais metais parama išaugo tiek finansine apimtimi, tiek dalyvaujančių darželių skaičiumi. Parama kompensuoja kainų tarp intensyviai užaugintos ir ekologiškos bei nacionalinės kokybės produktų skirtumus ir skiriama ikimokyklinio ugdymo įstaigoms, kurios didžiąją dalį maisto perka pagal kokybės sistemas.

Lietuvos maisto produktų rinkoje dominuoja stambūs prekybos tinklai, kurie valdo apie 77 % visos rinkos, o vietos ūkininkai dažniausiai neturi galimybės tiesiogiai patekti į didžiąją rinką. Dėl to smulkieji ir vidutiniai ūkiai patiria žemą pelningumą, turi silpną derybinę galią ir nesutelkia išteklių.  Vartotojų pasitikėjimas vietos produkcija taip pat išlieka menkas. Vartotojų poreikis sveikatai palankiai, vietoje užaugintai produkcijai dažnai nėra patenkinamas.

Siekiant spręsti šias problemas, rekomenduojama skatinti ūkininkų kooperaciją, didinti vietos produktų vertę, formuoti sveikos mitybos įpročius, skatinti viešąjį sektorių pirkti vietos maisto produktus bei didinti gyventojų perkamosios galios ir sveikatai palankių produktų prieinamumą.

TMTG organizavimas gali būti tiek privatūs ūkių sprendimai, tiek viešojo sektoriaus ir pilietinių iniciatyvų partnerystės rezultatas. Dabartinė situacija pasižymi siauru vietos produktų asortimentu, didelėmis savikainomis, žemu ūkininkų verslumu ir ribotu prisidėjimu prie vietos ekonomikos stiprinimo.

Ideali vietos maisto sistema Lietuvoje būtų tinklinė, apimanti visą procesą nuo ūkininkavimo, perdirbimo, pardavimo iki vartojimo ir atliekų tvarkymo. Ji remtųsi įvairiais verslo modeliais (B2C, B2B, B2G), apjungtų kooperuotas ir pavienių ūkių TMTG bei plėtotų bandomuosius ir įvairių suinteresuotųjų dalyvavimu pagrįstus projektus. Vietos produktų koncentracija, geografinė padėtis, gyventojų tankumas ir infrastruktūra būtų vertinami planuojant tiekimo grandines. Pereiti prie idealaus modelio siūloma per bendruomenines sistemas, multifunkcinius centrus arba maisto dalijimosi HUB’us, kur ūkininkai koordinuotų vietos šviežių produktų rinkodarą, paskirstymą ir dalinį perdirbimą prieš pateikimą vartotojams ar didmenininkams.

Diskusijos su projekto partneriais atskleidė, kad didžiausios kliūtys TMTG plėtrai Lenkijoje ir Baltijos šalyse – stambių prekybos tinklų dominavimas, nepakankama infrastruktūra, vartotojų įpročiai ir išskaidyta politika.