Jei keliausi vieškeliu per Vygėlius, pirmiausia iš bet kurios vietos matysis kaimo kapinaitės. Kapinaitės yra beveik visuose kaimuose, bet čia jos kitokios, o jų vieta – tarsi kaimo centrinė dalis. Dar prieš garsiąją 1980 m. melioraciją, kuri turėjo labai pagerinti kaimo gyvenimą ir atnešti daug tarybinės šviesos, šalia jų buvo nemažos ir plačios žemės-žvyro iškasos, taigi kapinės – kaip ir pilkapis, aukštas, per kelis šimtmečius smuktelėjęs kalnelis. Šias kapinaites amžinam poilsiui savo žemėje įsirengė Vygėlių giminė. Šeimos namai visai šalia jų. Tad visi visada kartu…

Adelija Vygėlytė (1912–1993 m.) turėjo aistrą aprašyti gyvenimo įvykius, artimųjų pasakojimus. Taigi kaip ir pasakoje, praeityje, arba seniai seniai, po Valakų reformos, kažkada XVII a. šioje vietoje gyveno giminaičiai Vygėliai, iš to ir kilo kaimo pavadinimas. Pavardės kilmės nepavyko išsiaiškinti. Adelija labai mylėjo Vygėlius ir, nors ištekėjus gyveno kitame kaime, lankydavosi čia dažnai.

Ar visi jos girdėti prisiminimai tikri, ar ne, sunku pasakyti. Taigi čia gyvenę giminaičiai ėjo lažą lyg ir Rokiškio dvaro žemėse, dvi dienas savaitėje. Pasakojama, kad tai buvo gera vieta, duodavo gardžiai valgyti kartą dienoje, baudžiauninkams ponai buvo malonūs. Kaip vertėsi vėlesniu laikotarpiu, sunku pasakyti, bet turėjo žemės, visi buvo darbštūs. Šioje giminėje visada buvo skiriama dėmesio mokslui, rodoma pagarba tikėjimui, Dievui. Svarbų vaidmenį šeimoje vaidino moterys.

Kazimieras Vygėlis, palaidotas Vygėlių kapinėse, yra minimas kaip inžinierius K. Vygėlis (1861–1926 m.) (tokia informacija pateikiama ir Utenos krašto enciklopedijoje, tačiau šio asmens pareigos buvo pažymėtos ant medinio kryžiaus, ant naujojo paminklo, atsiradusio 8-ojo dešimtmečio viduryje, to įrašo jau nebėra). Tai pakankamai išsilavinęs žmogus, ypač prisidėjęs prie Duokiškio bažnyčios statybos, taip pat nugyvenęs įdomų gyvenimą, mėgęs moteris ir per daug dėl nieko nesijaudinęs. Jo brolis Pranciškus, kuris gyveno kartu šiuose namuose, buvo tarnavęs rekrutu kariniame orkestre Peterburge ir gyvendamas čia, Vygėliuose, Duokiškio bažnyčioje, kol nebuvo vargonų, pūtė triūbą.

Tiesa, šis keistokas vyrukas buvo, kartą taip paslėpė visas santaupas, kad tos atsirado tik po kokių 60 metų, kada sūnėnas Jonas perstatinėjo namus, o „dėdžioko“ Prano šiame pasaulyje nebebuvo ir piniginė valiuta buvo nebe ta. Lobio vertė tapo tiesiog nulinė. Kalbant apie lobius, šioje šeimoje visada buvo minima, kad, traukiant Napoleono armijai, kaime esančiose pelkėse viename iš akivarų pražuvo didelis turtas. Bedugnis, kartais įvardytas kaip Uosintėlio ežerėlis, yra kaimo gale ir ribojasi su Pročkių kaimu, pusė jo teritorijos viename kaime, kita – kitame. Atsiimant žemę, buvo net problemų, nes dalis pateko į Rokiškio rajono teritoriją. Kaip pasakojo Jonas Vigėlis (1915–1990 m.), šios pelkės įtraukė daug nelaimėlių tiek per Pirmąjį, tiek per Antrąjį pasaulinius karus.

Pelkės susitraukė kažkur apie 1920 m., kuomet buvo iškastas griovys iki Uosinto ežero Duokiškio kaime. Netoli pelkių esantys du miškeliai irgi mena karą. Tai Raudankalnis bei Ilgasis, kuriuose yra išlikę karo laikų apkasų duobių bei griovys.

Beje, politika šios giminės niekada nedomino, visi jie stengėsi gyventi neutraliai (gal net įdomiau būtų buvę paieškoti lobio…).Visgi išlikti nuošaly nelengva, istorijų būta… Aplinkiniai įvardydavo, pavyzdžiui, Joną kaip „durnių“ ir tiek, visa politika tuo ir baigdavosi.Iš tikro tas „durnius“ labai mėgo skaičius, arba matematiką, net universitete buvo mokęsis. Domino mokslas, tarybiniais laikais įdomiausia – žurnalas „Mokslas ir gyvenimas“. Visa Kazimiero Vygėlio šeima mėgo skaityti knygas, prenumeravo „Lietuvos ūkininką“, yra iki šiol išlikę senų knygų.

K. Vygėlis su pirmąja žmona sugyveno du vaikus, Antaną ir Uršulę, su antrąja – keturis: Veroniką, Domą, Adeliją ir Joną. Buvo lyg dar ir trečia, bet kada, dabar niekas nebežino. Ne visiems vaikams pavyko išgyventi, ir tai buvo vyrai. Antanas mirė jaunas nuo plaučių uždegimo. Tuo metu jau buvo rentgenas Rokiškyje, jis buvo nuvykęs, tikėdamas, kad pavyks išsigelbėti. Deja, sulaukęs 25 metų mirė. Domas mirė vaikystėje. Tėvas K. Vygėlis taip pat mirė nuo plaučių uždegimo. Galbūt šios netektys lėmė, kad šiuo metu jau kelinta šios giminės karta renkasi mediciną ir yra žinomi medikai ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Tiesa, tai – moterys.

Džiugu, kad vis dėlto jauniausias sūnus Jonas Vigėlis nugyveno ilgą gyvenimą. Antroji Kazimiero žmona Barbora gyveno su vyru neilgai, o prieš ištekėdama ji su savo seserimis Teofile ir Ona tarnavo Peterburge. Kažkuri iš seserų matė, kaip į valdžią atėjo Leninas, ir buvo pasibaisėjusi, kas vyksta. Barbora pagimdė keturis vaikus ir po to greitai mirė. Vyresnėlis Antanas mirė tais pačiais metais, kai gimė Jonas, šios trys mirtys labai apsunkino šeimos gyvenimą, tad visi rūpesčiai atiteko Uršulei – tuo metu ji turėjo apie 20 metų. Tai nepaprastai darbšti, išsilavinusi moteris. Ji pati buvo išsikasusi ir pasidariusi molinį rūsį, mokėjo arti, sėti, pjauti šieną. Šiai moteriai nebuvo nieko neįmanomo. Be galo pamaldi, vienuolė (pranciškonų tretininkė) pareigas atlikdavo namuose. Tiesa, planuotos vestuvės dėl artimųjų mirčių neįvyko – teko auginti savo mažą brolį ir seseris.

Uršulė nugyveno gyvenimą šiuose namuose išauginusi ne tik savo seseris ir brolį, bet ir brolio vaikus.Uršulei daug padėjo iš Peterburgo grįžusios Barboros, arba pamotės, seserys. Viena jų, Ona, vienu metu tarnavo Rokiškio dvare (pareigų dabar niekas neprisimena, galimai dirbo ekonome). Buvo gudri, protinga. Ji buvo atsakinga, kad viskas būtų idealiai išskalbta. Asmeninis gyvenimas nenusisekė, anksti nuo plaučių uždegimo mirė vyras ir sūnus. Namai, kurie priklausė K. Vygėliui, kažkuriais metais atiteko jai ir ji su pertraukomis apsigyvendavo čia. Pasakojama, kad ji skalbdavo Duokiškio bažnyčios liturginius rūbus, taip pat visos kaimo moterys prašydavo, kad išskalbtų skareles.

Ona keliaudavo per žmones, jiems ausdavo, verpdavo, megzdavo. Po jos mirties, praėjus geram dešimtmečiui, pagaliau namai buvo perrašyti J. Vigėliui. Ir ne tik namai pakeitė savininką, keistis ėmė ir pavardė: iš Vygėlio į Vigėlį, o Jono vaikai kažkodėl tapo Vigeliais. Keista istorija ir su Onos pavarde: tai Aleknevičienė, tai Leknevičienė, Jaknevičienė, o žmonės sakydavo Gumbienė. Suprask, kaip nori…

Uršulei pagelbėdavo ir kita teta Teofilė (arba Tapiliūtė), kuri grįžusi iš Peterburgo apsigyveno Kaune, buvo vienuolė. Pasakojama, kad ji buvo labai gera ir miela moteris. Kuomet Adelijos vyriausioji dukra studijavo Kaune, jos susitikdavo ir, kaip ji pasakodavo, teta jai iškepdavo bulvių. Tarnauti Dievui, būti vienuole tarybiniais laikais buvo iššūkis, bet Teofilė liko ištikima Dievui ir padėjo šeimai, rasdavo galimybę atsiųsti Uršulei siuntinėlį „deficitų“.

K. Vygėlis mirė, kai jauniausiam sūnui buvo 11 metų, bet po žmonos mirties jam vaikai nelabai buvo įdomūs, jis gyveno sau patogų gyvenimą. Kaipgi sekėsi jo vaikams? Antanas, vyresnėlis, mirė, bet prieš tai dar buvo spėjęs pagyventi Peterburge. Uršulė augino savo tėvo ir jo antrosios žmonos vaikus. Visi vaikai lankė mokyklą Duokiškyje. Veronika, vyriausioji iš antrosios santuokos, buvo ypač darbšti, mokėjo viską, bet, kaip minėjo, bjauroko charakterio, ypač nesutardavo su Adelija.

Veronikos svajonė buvo turėti dviratį, gyventi gerai. Prasidėjus emigracijai 1928 m., Veronika nusprendė, kad laikas ieškoti svajonių išsipildymo kitur, ir kartu su kaimo gyventojais Balaišiu ir Petroniais išvyko į Ameriką. Juos finansavo visi, kas tik galėjo, nes tikėjo, kad jiems pavyks ne tik prasigyventi, bet ir kitiems padėti. Veronika nukeliavo į Urugvajų, kur kiti – nežinome. Balaišis po kažkiek laiko grįžo, Petroniai – ne. Urugvajuje Veronika ištekėjo už emigranto nuo Širvintų, pagimdė sūnų.

Šeima gyveno netoli Montevidėjaus, turėjo žemės, buvo fermeriai. Sūnus – bitininkas. Sūnus kažkiek mokėjo lietuviškai. Kuomet viena Adelijos dukra aštuntajame dešimtmetyje gyveno ir dirbo Kuboje, jie bendravo, o pusbrolis, nors ir su klaidomis, parašydavo laišką lietuviškai. Veronikos vyro brolis taip pat gyveno Urugvajuje, mirė anksti – jo sūnus liko našlaitis, jį išaugino giminės. Šiuo metu Urugvajaus lietuvių bendruomenei vadovauja šios giminės palikuonis Alberto Kaluzevichius, Adelija taip pat ištekėjo.

Pagimdė tris dukras, viena iš jų yra žinoma gydytoja, kita – chemikė, trečia – biologė. Adelijos anūkės tapo medikėmis, viena jų, Ieva – odontologė mokslininkė, gyvena JAV, Čikagoje. Tuo keliu eina ir proanūkės. Vyrų tradiciškai mažoka, tik vienas anūkas, gyvena Anglijoje ir yra gėlininkas, nors muzikos mokykloje baigęs fleitos klasę. Visi anūkai mokėsi muzikos mokykloje, menas ir medicina, atrodo, buvo lyg privalomi dalykai.