Po Elektrėnų mariomis: užlietų kaimų atmintis ir naro Rimanto Griščenkos istorijos

Elektrėnų marių dugne glū­di ne tik smėlis ir vandens augalai, bet ir žmonių gyvenimų pėdsakai. Visiems žinoma, kad statant elektrinę buvo užtvenkta Strėvos upė – vanduo užliejo čia plytėjusius kaimus ir ežerus. Šiandien jų pavadinimai te­liko žmonių atmintyje, knygose ir gatvių pavadinimuose, o mums belieka tik įsivaizduoti, kaip atrodė būsimieji Elektrė­nai, kol čia dar nebuvo marių. Elek­trėniškis Rimantas Griščenka tą laiką prisimena – atmena ­vaizdus, kaip vanduo vis ki­lo, paskandindamas siaurėjantį ta­ką, kuriuo žmonės eidavo į ­elektrinę. Tuomet jis buvo dar vaikas ir nė nenumanė, kad po kelių dešimtmečių taps naru ir galės sugrįžti ten, kur kadaise gyveno žmonės.

Vaikystė marių pašonėje

Rimanto Griščenkos vaikystė prabėgo pamaryje, pro Draugystės g. 8 namo langą jis stebėjo statybininkus, kurie taku tarp vandenų eidavo vadinamojo Sajetos pusiasalio link. Vaiko atmintyje išliko vaizdinys iš Biblijos, kuriame aprašyta, kaip Jėzus Kristus ėjo vandens paviršiumi. Marioms kylant, vandens plotai susiliejo į vieną ir panardino čia buvusius kaimus. Rimanto tėvai, kaip didelė dalis miesto statytojų, buvo tremtiniai, kurie į besikuriantį miestą atvyko ieškodami darbo ir būsto. Kol tė­vai statė elektrinę, prie marių bėgo nerūpestingos naujakurių vaikų dienos. Tarp jų ir Rimanto bei dviejų brolių Vytauto ir Edmundo. Pašnekovas pamena netikėtą pažintį su naru, kuri paliko neišdildomą įspūdį ir galbūt pasąmoningai paskatino vėliau pačiam pasirinkti tokį kelią. „Prisimenu save šešiametį, važiuojantį pakrante triratuku. Prieš mane išniro naras su senu kostiumu, kur ant šalmo trys grotuoti langeliai. Išsigandau lyg pamatęs ateivį“, – prisimena R. Griščenka, Elektrėnuose gyvenantis nuo 1962 m.
Trauka povandeniniam pasauliui išliko ir suaugus. Po kariuomenės pašnekovas pradėjo nardyti su suspausto oro balio­nu ir ieškoti užlietų Kakliniškių, Perkūnkiemio, Šarkinės, Anykš­tos, Raistinės, Lekavičių, Mažiklės, Petravičių, Alinkos ir Rungos kaimų fragmentų.

Sugrįžimas į paskendusius kaimus ir pirmieji radiniai

Ką pavyko surasti, R. Griščenka jau pasakojo ruošiant knygą „Elektrėnai“, o prieš porą metų naro pasakojimas buvo užfiksuo­­tas filme „Elektrėnų marių pa­slaptys“. Naro ir keliautojo Viliaus Visocko ­sukurtas filmas spalį elektrėniškiams buvo pristatytas Elektrėnų viešojoje bibliotekoje. Filme užfiksuotas R. Griščenkos pasakojimas apie mariose aptiktus radinius, rodomi V. Visocko po vandeniu užfiksuoti vaizdai.
Filme R. Griščenka pasakojo, kurioje vietoje surado luotą, kurio nuotrauka išspausdinta Vytauto Mizero knygoje apie Elektrėnus. Tąkart jis rado ir anglišką žarijų lygintuvą.
Marių dugne išlikę Perkūn­kiemio kaimo likučiai, sodybos prie Jagudžio ežero fragmentai. „Prie jachtklubo buvo kalniukas toks ir troba stovėjo. Ten jaunimas eidavo pašokti. Kai praplaukiau ten, mačiau pamatų liekanas. Prie mažos salelės ties Geibonių sodais taip pat yra akmeniniai trobos pamatai. Ten giliau radau kaliošų, ratų“, – pasakojo R. Griščenka.

Aštuoni ežerai susiliejo į vieną

Užtvenkus Strėvą, į vieną susiliejo 8 ežerai. R. Griščenkai žmonės pasakoję, kad kaimuo­se žmonės neturėję šulinių, nes ežero vanduo buvo toks skaidrus, jog žmonės jį galėjo gerti. Kur tie ežerai buvo, galima pamatyti, nes skiriasi vandens spalva ir drumzlėtumas.
„Panirus į 9,2 m–9,4 m gylį pasieki senus ežerus. Jie labai įdomūs. Kai kur pelkės, olos didžiausios. Yra tokie urvai, kuriuos šamai išplauna ir padaro didelę olą. Jei prieš skylę matai dumblo kalniuką, tai žinok, jog ten gyvena šamas. Teko su vienu plaukti. Pakilęs į viršų, mačiau, kad jo ilgis apie 2,5 m, svoris 60–70 kg. Bet jis buvo ramus, pasiplaukiojo sau ir įlindo į olą“, – pasakojo R. Griščenka.
Viena įspūdingiausių vietų, kurias atrado pašnekovas – buvusio Šarkinės miško teritorija. Klausant šios marių dugno istorijos, prieš akis išnyra paslaptingo, stebuklingo miško vaizdinys. „Medžiai buvo nupjauti paliekant aukštus kelmus. Tie kelmai kaip iš pasakos. Per daug metų šaknys išsiplovė. Dabar ten galėtų siaubo filmą filmuoti, nes tos šaknys at­rodo kaip aštuonkojai. Kai būna geras matomumas, labai įspūdingai atrodo, plauki ir galvoji, ar tu čia fantazijos filme ar ežere“, – žadindamas vaizduotę pasakojo R. Griščenka.
Pašnekovas pasakoja, kad nardymas Elektrėnų mariose jam yra didžiausia terapija. Sako, kad iš­niręs iš vandens jaučiasi pasikro­vęs energijos, atsikratęs visų neigiamų emocijų.

Legendos ir žmonių vaizduotė

R. Griščenka pasakojo mariose radęs du vokiečių kareivių šalmus. Vienam jų po karo buvo sugalvota nauja paskirtis. Žmonės, matyt, pritrūko kibirų, todėl šalmas buvo naudojamas smalai laikyti. 9 m gylyje vyriškis buvo radęs arklio kaukolę. Spėja, kad arklys galėjo žūti mūšyje, nes netoli tos vietos yra pilkapiai. „Draugui diedukas­ buvo pasakojęs, kad senais laikais upelis buvo krauju pasruvęs“, – sako jis.
R. Gričenka prisiminė dar vieną legendą iš tų laikų, kai lietuviai dar tikėjo Perkūnu. Pagal pasakojimus, Strėvos upelin buvo įmestas išdrožtas Perkūno atvaizdas. Jo pašnekovas ne kartą ieškojo. „Praplaukiau ten daug kartų. Radau didžiausią medį ir jau pagalvojau, kad suradau tą atvaizdą, bet ten buvo tik didžiulis nuverstas medis“, – prisiminė R. Griščenka.
Užlietų kaimų istorija įvairiai ska­tina žmonių vaizduotę, pasakojama apie marių dugne likusias kapines. „Anksčiau čia buvo kapinės. Atsimenu, mažas būdamas jose lakstydavau. Antkapiai buvo išversti, kas norėjo išsivežė juos. Žmonės fantazuoja, kad lig šiol kryžiai po vandeniu­ ­stovi. Bet nė vieno kryžiaus ten nemačiau“, – pasakojo R. Griščenka.

Sala iš dujų ir Elektrėnų „Titanikas“

Pašnekovas prisimena, kad vieną kartą teko dalyvauti­ neįprastoje situacijoje. Gamtos­ apsaugos inspektorius paprašė apžiūrėti iškilusią naują salą. Panirus pasirodė, kad ten supuvęs durpių sluoksnis. „Jis skleidė dujas ir, prisisotinęs tų burbuliukų, iškėlė 4 a salą. Kai viską iš apačios apžiūrėjau, sakiau jiems, kad jei yra pragaras, tai jis turėtų būti panašus. Ten buvo tamsu ir baisu, apačioje atplyšusios kabėjo baltos šakos“, –pasakojo R. Griščenka.
Kai 2001 metais ledų palaužtas į marias krito Elektrėnų tiltas, R. Griščenka prisiėmė atsakomybę išvalyti tilto nuolaužas, tačiau ne visos buvo pašalintos, dalis glūdi dugne, primindamos „Titaniko“ nuolaužas. „Ypač įdomiai atrodo pagrindinis 10 metrų aukščio bokštelis, kuris atlaikė griūtį ir liko stovėti savo vietoje po vandeniu, tarsi laukdamas, kol kažkas jį vėl iškels į paviršių antram gyvenimui“, – įspūdžiu pasidalino V. Visockas.
„Kai buvau vaikas, tiltą statė, bet negalvojau, kad kai užaugsiu, tą tiltą taip vandališkai sugriaus ­pavasarinis ledas. Visi elektrėnie­čiai girdėjo tą trenksmą. Stumia­mi ­ledai nuvarė visą tiltą. Man teko traukti jį. Po vandeniu dirbau vienas. Vyrai man padavinėjo didžiu­lį trosą, o aš lindau po blokais, kurie buvo sugriuvę kaip domino kaladėlės. Ne visas tiltas buvo ištrauktas, dalis liko dugne kaip Elektrėnų „Titanikas“. Dar šimtus metų griuvėsiai primins žmogaus klaidas“, – istorija pasidalino R. Gričenka.
Dar vienas lankytinas objektas mariose – buvusi meteorologinė stotis. Ji buvo pastatyta seklumoje, vidury ežero, bet laikui bėgant, nugriuvo. „Ten galima panerti, žvejai ten visada ešerius gaudo. Kas žmogaus padaryta, po vandeniu savotiškai įdomiai žiūrisi“, – pasakojo R. Griščenka.

Ypatingas radinys

Nardydamas Elektrėnų marių dugne R. Griščenka rado ypatingą objektą, kuris galėtų tapti kertiniu Elektrėnų miesto simboliu. Bėda ta, kad objektas sunkus ir jam ištraukti tektų pasitelkti technologijas ir kūrybiškumą.

Netoli elektrinės glūdi paskendusi vadinamoji boba. Ja išmušus įšalusią žemę buvo statomi elektrinės pamatai

„Prie elektrinės benardydamas užtikau Elektrėnų pradžios­ simbolį. Elektrinės statyba pra­sidėjo nuo užšalusios žemės išmušimo. Tai buvo atliekama 5 tonų svorio, rombo formos metalo ga­balu, kuris liaudiškai vadinamas boba. Kranas keldavo ją iki pat viršaus ir po to paleisdavo žemėn. Matyt, trosas nutrūko, nes boba guli kokių 8 m gylyje. Jei­gu pavyktų ją ištraukti, ji galėtų kabėti centri­nė­je miesto aikštėje ar eismo žiedo viduryje su užrašu, kad nuo šio daikto prasidėjo elektrinė. Žinoma, viskas prasidėjo nuo žmonių, kurie atvažiavo iš kaimų, iš Sibiro ir pradėjo šitas statybas. Šaunuoliai tie žmonės, padarė gražius Elektrėnus“, – pasakojo R. Griš­čenka ir pridėjo, jog lankydamas sūnų Norvegijoje pastebėjo, jog miesto erdvėse dažnai būna istorinių miesto akcentų, pavyzdžiui mieste, kuriame veikė spaustuvė, galima pamatyti senovinių spausdinimo mašinų. Boba, pasak pašnekovo, taip pat būtų autentiškas ir įspūdingas miesto simbolis.

Filmo kūrėjas Vilius Visockas

Viliaus Visocko mintys: įkvėpimas ir filmo gimimas

Elektrėnų marios – vandens telkinys, kuriame 2007 metais aš pradėjau savo nardymo karjerą. Pamenu tą savo nedrąsų pirmąjį pasinėrimą, kai nusileidęs vos iki trijų metrų gylio ir pamatęs tamsų ežero dugną baimės pilnom akim skuodžiau atgal į vandens paviršių… Tuo metu man, dar žaliam narui, Elektrėnų marios atrodė kaip beribis vandenynas, pilnas pavojų ir paslapčių. Jau nuo vaikystės buvau girdėjęs legendas apie milžiniškus marių šamus, kurie nedrausmingus narus apdaužo savo galingais žabtais, todėl Elektrėnų marių gelmės man kurstė labai nejaukias fantazijas… Taip pat sklido legendos ir apie bebaimius vietinius Elektrėnų narus, kurie drąsiai naktimis lenda tyrinėti šio ežero gelmių. Labai norėjau susipažinti su tokiu bebaimiu naru, jog galėčiau pasisemti įkvėpimo bei patirties. Vietiniai gyventojai beveik sutartinai anuo­met man nurodė kreiptis į nardytoją Rimantą Griščenką. Iki šiol labai gerai prisimenu savo pirmąjį susitikimą su Rimantu ir jo man parodytą didelį batimetrinį ežero planą, ant kurio buvo pažymėtos pačios įdomiausios Rimanto at­rastos nardymo vietos, bei užburiančias ir neįtikėtinas jo nardymo istorijas. Rimantas buvo pirmasis naras, kuris mane supažindino su Elektrėnų mariomis ir įkvėpė drąsiau tyrinėti šį unikalų vandens telkinį. Bėgo metai, Elek­trėnų mariose pasinėriau šimtus kartų, tačiau vos ne su kiekvienu pasinėrimu šis nuostabus vandens telkinys vis randa kuom mane nu­stebinti. Kartais net atrodo, kad šio ežero paslaptys liejasi lyg iš neišsiamiamo gausybės rago… Vienas iš mano pomėgių yra įamžinti įdomias akimirkas, o per ilgus nardymo metus Elektrėnų marios tų akimirkų tiek pridovanojo, jog atėjo laikas jas suguldyti į vientisą filmą. Esu dėkingas Rimantui, jog jis sutiko savo užburiančiomis nardymo istorijomis praturtinti mano nufilmuotus vaizdus.