Kiekvienas miestelis ar kaimelis kitiems atrodo turįs savo veidą. Jį formuoja ten gyvenantys žmonės. Juk dažnai girdima sakant, kad ana ten darbštūs žmonės gyvena, o štai ten – dainorių ar kokių „šiškų“ kraštas. Tačiau yra vietų, kurios turi dešimtis ar net šimtus veidų. Tokia yra ir Palūšė. Kažkam ji asocijuojasi su pramogomis, skaniu maistu, valtimis ar festivaliais. Tačiau kažkam tai vieta, kur gimė, lankė mokyklą, kūrė šeimą ir tobulino savo pasaulėlį, saugojo Palūšės gyvastį ir tada, kai tamsu, šalta bei niūru, ir tada, kai linksma ir šviesu. Lūšių vandenų skalaujamoje pakrantėje jau daugelį metų gyvena viena vyriausiųjų kaimo dūšelių – Jadvyga Spėčiuvienė.

Nelengva Tėvuko dalia

Seniai, seniai Palabažio kaime (Linkmenų sen.), pribuvėjos Jadvygos Prunskienės namuose, gyveno ir jos dukra Veronika su vyru Antanu. Visoje apylinkėje garsėjo Veronika ir Antanas Mačiuliai ne tik darbštumu, auksinėmis rankomis, bet ir itin gausia šeima. Mačiulių šeimoje gimė 16 vaikų. Šeimos galva buvęs puikus kalvis. Anuomet kalvio paslaugų ieškojusieji pravažiuodavo net pro kelias kalves ir įveikdavę keliomis dešimtimis daugiau kilometrų, bet važiuodavę būtent pas Antaną. Vyrui užtekdavo pamatyti kokį daiktą, ir jis tuoj pat susimeistraudavo sau tokį patį ar net geresnį. Taip Mačiulių namuose ne tik atsirado visi reikalingi padargai, bet net aliejaus spaudimo įrenginys. Šeima viskuo apsirūpindavo pati. Gyvuliai vilnai, mėsai ir pienui buvo savo, grūdai duonutei ir pyragams taip pat savo, daržovės, vaisiai, linai audimui irgi savo. Gaspadinė augino pulką vaikų, rūpinosi namais ir vyru. Regis, tik gyvenk ir mėgaukis kiekviena nauja diena. 

Likimo kirčiai

Galima sukti galvą ir galvoti, kodėl siunčiami vienokie ar kitokie išbandymai. Tačiau apie tai galvoti turi tik gavusieji juos. Gi giminės, kaimynai ir draugai ar kiti prašalaičiai tegali stebėti ir ištiesti ranką, kai labai reikia. Išmokę teisti kitus, žmonės pamiršo save… o be reikalo, nes tai ir yra didžiausia žmonijos tragedija, neleidžianti jiems gyventi ilgai ir laimingai. Žmogaus kūnas geriausias jo veiklų veidrodis: puola ligos – galvok, ką galvoji, ką kalbi ir kaip gyveni. 

Kodėl Mačiulių namus lankė laimė ir užklupo nelaimės, težinojo tik jie. 

Nagingas Antanas buvo žinomas, gerbiamas ir mėgstamas apylinkėse, turėjo ir draugų. Traukiantis lenkams iš šio karšto, vienas jo draugų, nenorėjęs likimo valiai visko palikti, pasiūlė savo namus ir žemes Mačiuliams. Taip gausi šeima gavo dovanų Šilinės vienkiemyje (3 km nuo Palūšės), prie ežero, savo namus ir 10 ha žemės. 

Neilgai tesidžiaugė Mačiuliai laime. Kiek pagyvenus, mažajai Jadvygai sulaukus 11 metų, gimdydama 16-tą vaiką, mirė mama. Netrukus tėvas parvedė į namus kitą moterį, taip pat Veroniką, kuri nuoširdžiai rūpinosi ir vaikais, ir vyru, ir namais. 

Deja, tepraėjus lygiai metams po motinos mirties, spalio 13 d., šeimą ištiko dar viena nelaimė – sudegė namai ir visas buvęs metų derlius. Gaisrą namuose sukėlė mažieji broliukai. Tada dar nebuvo įprasta kviesti ugniagesius ir policiją ištikus nelaimei. Šeima, padedant kaimynams, viską gesino patys. 

„Nors buvau maža, prisimenu, kaip į pagalbą atskubėjo didžiuliai vyrai Žilėnai ir dviese išnešė nors ir apdegusią spintą. O tėvas svirne užšokus kibirkščiai nuo namo, seilėmis gesino ugnį, nes vanduo šulinyje pasibaigęs buvo. Po gaisro mane ir tris mažuosius broliukus priglaudė kaimynai, o visi kiti gyveno kluone. Paskui namo dalį išsinuomojo Palūšėje. Peržiemojęs tėvas ėmė statyti naują namą. Vėl sugrįžome į Šilinę“, – prisimena J. Spėčiuvienė. 

Savo žmogus ir savi namai

Mačiulių šeimoje kiekvienas turėjo savo pareigas. Jaunuoliai po armijos dažnai grįždavo namo kaip svečiai, mat, visi kažkur nutūpdavo likimo pašaukti, o tie, kurie sukosi aplink namus, dirbdavo vyriškus darbus. Vyresnioji sesuo verpdavo drotvas (batams siūti siūlus iš linų), o antroji – siūlus drabužiams. O štai Jadvyga iki 19 metų ganė savo ir kaimynų gyvulius. Sumažėjus gyvulių ir pradėjus darbus kolūkiuose, mergina liko be vietos. 

„Parašiau prašymą ir nunešiau tuometiniam Turistinės bazės direktoriui P. Jurgelėnui prašydama priimti į darbą. Jis tepasakė, kad tokių kaip aš, jau kone šimtas, tad nieko pažadėt negalįs. Tuo metu Jadvyga pasiryžo eiti prižiūrėti vaiko ignaliniečių šeimoje. Labai nenorėjau tokio darbo, tad dar vakarop užsukau pas Jurgelėnus į namus pasiklausti, ką jie nusprendę dėl manęs. Kol aš su Jurgelėniene kalbėjau lauke, mus pro langą stebėjo jos vyras ir brolis Algis Spėčius. Darbą aš gavau. Ir ne tik darbą… Pasirodo, tada kritau į akį A. Spėčiui. Netrukus sukūrėme ir šeimą“, – pasakoja Jadvyga. 

Jadvyga dirbo virtuvėje, Algis – vairuotoju. Šeima Palūšėje po truputį pasistatė namuką, susilaukė trijų atžalų – Zitos, Sigito ir Danguolės. Jaunesnioji ir šiandien gyvena su mama, o du vyresnieji palikę namus. 

Kaip žydėjimas vyšnios

„Aš tokia laiminga, kad sutikau Algį. Žinau, kad kiekvienas turime mums skirtą žmogų, jei tik mokame išlaukti ir visko nesugadiname skubėdami. Nežinau, ar įmanoma būti laimingesniems nei buvome mudu“, – šypsosi Jadvyga. 

Šiandien Jadvygai – 85-eri, jos vyrui būtų buvę 90, deja, jau 10 metų jo nebėra. Vyro atminimą saugo žmona, vaikai ir anūkai. 

Jadvyga dienas leidžia viena. Kol dukra dirba, ji rūpinasi gėlėmis, daržais, vištelėmis, pasišnekučiuoja su kaimynais, neria dailius kilimėlius iš atraižų. O kartais sulaukia ir svečių. Birželio 19 d. Jadvyga pasitiko 85-ąjį gimtadienį, tad su muzika ir dovanomis sugužėjo pilnas kiemas Palūšės kaimo bendruomenės narių bei pirmininkė Eglė Misiūnaitė-Malavickienė.

Atsisveikindama Jadvyga prašė perduoti visoms moterims žinutę. „Žiūriu į moteris ir širdį skauda. Taip norisi visoms pasakyti, kad mestų į šalį tas kelnes ir aptemtus drabužius. Nors aš augau be mamos, bet viską išaiškino tėvas, žinojęs tai iš senųjų žmonių. Drabužių varžomas kūnas deformuojasi ir fiziškai, ir energetiškai. Moters drabužiai turi lengvai kristi ir būti palaidai kedenami vėjo, tada bus ir moteris sveika, stipri ir laiminga, ir vaikai gims kur kas sveikesni. Versdami pasaulį aukštyn kojomis, apsiversime ir patys. Elkimės apdairiai“, – palinkėjo Palūšės dūšelė Jadvyga. 

"Mūsų Ignalina"