Nuo senų senovės česnakas buvo žinomas, kaip vaistinis augalas. Pirmasis rastas rašytinis šaltinis apie česnaką – Dioskorido raštai. Česnakas buvo minimas Biblijoje, indų šventraščiuose, romėnų medicinos literatūroje. Vienas žymiausių gydytojų Avicena česnakus siūlė vartoti nuo visų ligų. Viduramžiais česnakas buvo laikomas stebuklingu vaistu nuo maro, choleros, vidurių šiltinės. Europoje česnaku buvo gydomos sunkios žarnyno bei plaučių ligos, tuberkuliozė, dizenterija, šiltinė, difterija. Kinijoje česnakas buvo naudojamas gydant kvėpavimo organų, virškinimo trakto, kraujotakos ligas, taip pat vartojamas sergant reumatu, avitaminoze, karščiuojant, odos bei onkologinėms ligoms gydyti. Senovėje tikėta šio augalo galia išvarant demonus bei saugantis nuo vampyrų. Česnakas turi angliavandenių, azotinių medžiagų, daug baltymų bei eterinių aliejų, susidedančių iš polisulfidinių junginių – fitoncidų. Taip pat tai vitaminų B ir C šaltinis. Apie česnakus šiandien kalbamės su Kretingos muziejaus vyriausia muziejininke – etnografe Rasa Balsevičiene ir vilniete Kerėtoja Jurgita Ūga, senoviškų burtų bei ritualų žinove.

Česnakų galia

– Gerbiama Jurgita Ūga, tai visgi kada ir kaip kasami česnakai, kokią galią jie turi, kaip ruošiami žiemai ir kur dar be maisto ruošos bei gydymosi juos galima panaudoti?

– Česnakams pražydus, gale lysvės visada paliekamas vienas augalas su žiedu, kai tas žiedas išsitiesia ir pakelia galvą – reikia kasti. Kasimui dar svarbus ir laikas – kelios dienos iki to turi būti sausos ir šiltos. Jei nukasime per anksti – įsimes puvinys, infekcija, blogai laikysis, jei per vėlai – iš galvutės byrės skiltelės. Jokiu būdu negalima rauti, reikia labai atsargiai su šakėmis iškelti, kad išliktų sveikos visos šaknys. Iškasus palikti tarp vagų, kad nubyrėtų žemės, o vėliau jau džiovinti pašiūrėje. Pirmąją galvutę iškasus iš lapkočių užrišti tris mazgus. Jei lapai ilgi ir mazgai reti – ilgas ruduo, žiema toli. Jei šaknys gausios, gražios – bus soti, sveika ir trumpa žiema, jei šaknys retos ir ilgos – laukia ilga, ligota, šaltai drėgna žiema. Gerai išdžiūvusius imti ir rišti į kasą, stebint kiek gaunasi eilių – jei galvos stambios ir eilės retos – laukia sėkmingas laikas, jei daug eilių, nes galvytės mažos – bus prastas, nesėkmingas metas. Anksčiau česnakų bei svogūnų pynes dovanodavo, į jas įpynę kaspinėlių, palinkėjimų. Česnako pynė pakabinta virtuvėje neša namams sėkmę, laimę, sveikatą bei gerovę. Česnakų kotus galima naudoti maistu, ypač tiks paskaninti verdamas bulves. Žiedai marinuojami, labai puikus užkandis prie mėsos. Labai gardi česnakų užtepėlė marinatui: reikės druskos, česnakų, citrinų sulčių, aliejaus, viską sublenderiuoti ir sudėti į indelius – kaskart nereikės lupti, užteks atsidarius pasisemti šaukšteliu. Anksčiau, kai norėdavo suderėti gerą sandorį, kažką pigiai nupirkti ar brangiai parduoti, laimėti teismą– česnako galvutę dėdavosi į kišenę. Prieš eidamas į pasimatymą jaunuolis į kišenę įsidėdavo česnako skiltelę, grįžęs namo, ją išsiimdavo ir palikdavo iki kito pasimatymo – jei skiltelė sudžiūna – mergelė bus prasta, netikus šeimininkė, o jei skiltelė išleidžia daigelius – viskas gerai, bus puiki šeimininkė, įleis šaknis, prigis naujoje šeimoje.

Česnakai ir papročiai

– Dėkojame Ūgai ir klausiame Rasos Balsevičienės – kokie tie senieji liaudies papročiai bei tradicijos, susiję su česnakų sodinimu rudeniui atėjus?

– Lietuvių senieji papročiai, liaudies dainos rodo labai senos kultūros tradicijas, kurioje viešpatavo gyvybės medžio, žmogaus ir gamtos bendrumo pasaulėjauta. Lietuvių etnokultūroje daug papročių ir tikėjimų, taip pat žemdirbystės praktikos taisyklių siejama su mėnuliu. Kaime ir šiandien gerai atmenama, kad praktiškai visi ūkio darbai, ypač sėja, daržų sodinimas, atsargų žiemai ruošimas, būdavo derinami su tinkama mėnulio faze. To buvo laikomasi visuose Lietuvos regionuose. Todėl sėjos, sodinimo darbai buvo ypatingai svarbūs ir reikalaujantys didelio atidumo. Bendra taisyklė derinant darbus su mėnulio atmaina yra tokia: augalus, kurie stiebiasi į viršų, reikia sėti esant jaunam, o turinčius šakniavaisius, kurių derlius bręsta po žeme, – pradėjus mėnuliui dilti. Tai žino kiekviena kaimo močiutė. Būdavo sakoma, kad darbus pradėti visai netinkamos dienos, kai dangus „tuščias.“ Daržai taip pat nebuvo sodinami, jeigu abu šviesuliai yra kartu skliaute: kai saulei nenusileidus, pateka mėnulis. Buvo tikima, kad mėnulio pilnatis – tinkamas laikas sodo rudeniniams darbams dirbti. Ne išimtis ir česnakų sodinimas. Žieminių česnakų sodinimas rudenį, kaip ir visi žemdirbystės darbai, būdavo atliekamas pagal tam tikras taisykles, susijusias su gamtos dėsniais, mėnulio kalendoriumi. Česnakus sodindavo rudenį – rugsėjo antroje pusėje – spalio pradžioje. Sodinant česnakus svarbiausia būdavo atitaikyti tinkamą laiką – nepasodinti per anksti ir nesusivėlinti. Pasodinti per anksti dažnai iki šalčių suspėja išleisti daigus, pašąla, o pavasarį vos pradėję augti ima gelsti. Rudenį pasodinti česnakai sudygti turi tik pavasarį, tačiau iki didesnių šalčių turi spėti įsišaknyti – sudaryti stiprią šaknų sistemą ir pasiruošti žiemai. Buvo sakoma, kad geriau pasodinti užvėlinus, svarbu, kad būtų bent kelios savaitės iki rimtų šalčių, negu per anksti. Buvo stebima gamta ir taip spėjami orai: jei ruduo prognozuojamas ilgas, česnakai buvo sodinami vėliau – spalio antroje pusėje, jei žiemos šalnos numatomos ankstyvos – tai stengdavosi pasodinti iki spalio vidurio. Senoliai česnakus sodindavo tada, kai žemė atšaldavo – tikrindavo vaikščiodami basomis kojomis. Žieminius česnakus sodindavo pernykštes česnakų galvutes išlukštenant – paliekant tik sveikas skilteles. Jei galvutėje yra ligota skiltelė nenaudodavo ir kitų skiltelių. Jei galvą sudaro tik trys skiltelės, iš tos galvos skiltelių sodinimui nenaudodavo – palikdavo jas maistui. Pasodinus tokias skilteles, česnakai išaugtų tokie pat – trijų skiltelių. Česnako skiltelių paruošimu reikėdavo užsiimti, likus 1-2 dienoms iki planuojamo sodinimo lauke. Skiltelių, atrinktų sodinimui nelukštendavo – jos buvo sodinamos kartu su savo kietais lukštais. Skiltelės lukštas turi likti nepažeistas. Vieta česnakų sodinimui būdavo parenkama atvira, saulėta, pietinėse šlaituose, toliau nuo šiaurinio vėjo. Česnakai galėdavo būti į tą pačią dirvą sodinami po 4-5 metų. Pagal sėjomainos tradicijas prieš česnakus galėjo būti auginami agurkai, kopūstai, ankštinės daržovės, žieminiai javai. Buvo tikima, kad česnakams labiausiai tinkanti moliūgų, agurkų, ropių kaimynystė. Taip pat jie buvo sodinami tarp braškių. Negerai česnakams augti šalia kopūstų, ankštinių daržovių. Česnakus tręšdavo pelenais, ypač rūgštingose dirvose. Buvo tikima, kad šiek tiek pelenų ant lapų apačios česnakus apsaugos nuo kenkėjų.

Lietuvišką virtuvę be česnakų šiandien sunku būtų suvokti. Tačiau naudingoji daržovė į mūsų kraštą bus atkeliavusi tik istoriniais laikais, ji gimė Vidurinės Azijos kalnuose. Česnakai – daugiametis augalas, priklausantis amarilių šeimai. Jis buvo plačiai naudojamas kulinarijoje ir medicinoje tūkstančius metų. Mokslininkai teigia, kad česnakai yra svogūnų rūšis. Jis visais atžvilgiais panašus į jį. Buvo tikima, kad česnakas apsaugo nuo piktųjų dvasių.

„Švyturio laikraštis"