Portulakų naudingos ir gydomosios savybės

Yra daug portulakų rūšių, bet vertinga vaistažolė iš jų yra tik paprastoji portulaka (Portulaca oleracea), kuri dar vadinama daržine portulaka. Lietuvoje populiarėja ir kita rūšis – stambiažiedė portulaka, bet ji auginama tik kaip prieskonis arba lapinė daržovė.

Vaistažolė paprastoji portulaka pasižymi tuo, kad jos sudėtyje esančios organinės rūgštys normalizuoja medžiagų apykaitos procesus žmogaus organizme. Vartojant portulaką su maistu, organizmas prisotinamas kalcio, kalio, magnio druskų. Portulaka yra natūralus gleivinių ir dervingų medžiagų tiekėjas.

Vertingų medžiagų dėka portulaka turi priešuždegiminių, žaizdas gydančių, šlapimą varančių, vidurius laisvinančių, dezinfekuojančių, antioksidacinių, hipoglikeminių savybių. Stabdo kraujavimą, šalina parazitus ir toksinus iš organizmo.

Portulaka turi savybę sumažinti cholesterolio ir cukraus kiekį kraujyje, nes joje esančios medžiagos skatina insulino išsiskyrimą ir tuo stimuliuoja hipoglikemiją (mažina cukraus kiekį), todėl portulaką galima rekomenduoti kaip maistą ir vaistą žmonėms, sergantiems lengva diabeto forma.

Liaudies medicinoje šio augalo gydomosios savybės vartojamos sergant artritu, kepenų ir inkstų ligomis, akių ligomis. Stiebelių ir lapų antpilus ir nuovirus vartoja sergant tulžies pūslės akmenlige. Portulakos lapai senovėje buvo vartojami kaip antitoksinė priemonė nuo nuodingų gyvačių, bičių ir vapsvų įgėlimų.

Portulakos lapus galima naudoti šviežiose salotose arba virti ir naudoti kaip garnyrą. Žiemai galima sūdyti ir marinuoti, o vėliau naudoti kaip prieskonį. Tačiau portulakos nerekomenduojama vartoti sergantiems hipertonija ir sąnarių ligomis.

Kur auga laukinė portulaka

Laukinės paprastosios portulakos giminaitės gamtoje auga smėlio ir žvyro plotuose palei vandens telkinių krantus (upių, upelių, ežerų, kūdrų, pelkių). Dažniausiai randamos šalia dulkėtų gruntinių kelių, netoli kaimo vietovių, daržuose ir soduose (kaip piktžolė), ariamuose ir drėkinamuose laukuose (irgi piktžolės pavidalu), tuščiavietėse, dykvietėse ir sąvartynuose. Užsienio šalių pietinėse regionuose portulaka laikoma agresyvia daržų piktžole ir už tai nekenčiama.

Drėgnose žemėse ir šešėlinėse vietovėse labai sunku surasti portulaką. Ji mėgsta purią, humusingą dirvą. Bet puikiausia auga saulėtose vietose, gerai vėdinamose, gerai drenuotose, smėlingose dirvose. Tai pietietiškos kilmės šviesiamėgis augalas. Portulaka savo lapuose sugeba kaupti dideles vandens atsargas, ko dėka yra labai atspari sausroms.

Kaip auginti paprastąją portulaką

Portulaką galima sodinti dviem būdais – sėklomis į atvirą žemę ir daigais. Patyrę daržininkai įspėja, kad auginti portulaką darže reikia labai atsargiai, iš anksto pasirūpinus jos augimo vietos apribojimu. Nes vėliau portulaka gali užsiimti gausia savaimine sėja – savisėja - ir po tam tikro laiko gali išaugti netikėčiausiose daržo vietose, okupuoti visą daržą ir sodą.

Portulakos sėjimas sėklomis lauke. Kadangi portulaka netoleruoja šalnų ir sulėtina augimą net esant žemai pliusinei temperatūrai, sėklas galite sėti atvirame lauke ne anksčiau kaip gegužės viduryje. O vėliau birželį, norint nuolat turėti jaunų ūglių, galima papildomai sėti kas 2-3 savaites. Sėklas galima sėti į vageles iki 0,5–1 cm gylio, išlaikant 30–40 cm tarpueilius.

Portulakos sėjimą daigams namuose galima pradėti jau kovo viduryje.

Paprastosios portulakos sėjimas daigams namuose

Portulakų sėja daigams kambaryje prasideda ankstyvą pavasarį: nuo kovo vidurio iki balandžio pradžios. Portulakos daigams išauginti paprastai prireikia 2 mėnesių, todėl daigus galima bus persodinti į atvirą lysvę lauke gegužės viduryje-birželio pradžioje.

Žemė daigams turi būti laidi orui ir drėgmei, puri ir maistinga. Į įsigytą mišinį patartina įberti po 1 dalį smėlio ir susmulkintos medžio anglies. Portulakos negalima sėti į dirvas, kuriose yra daug durpių.

Konteineris daigams reikalingas negilus, bet konteinerių plotis ir skaičius parenkamas priklausomai nuo sėklų kiekio. Talpyklos apačioje turi būti drenažo angos. Portulaka nemėgsta užmirkimo ir drėgmės pertekliaus, ypač dygimo ir pradinio augimo stadijoje: jos sėklos gali supelyti ir žūti. Konteinerio apačioje reikia pakloti nedidelį drenažo sluoksnį: upės smėlį, perlitą arba smulkiausios frakcijos keramzitą.

Į daigyklos dugną dedame drenažo sluoksnį, o ant jo – dirvos mišinį, substratą. Jį reikia šiek tiek paspausti rankomis, kad nebūtų pernelyg purus ir birus, o tada gausiai sudrėkinti purškikliu.

Smulkios portulakos sėklos sėjamos tik paviršutiniškai, neįterpiant į dirvą. Sėklos tolygiai paskirstomos dirvos paviršiuje, stengiantis išlaikyti 1 cm atstumą tarp jų. Po sėjos rankomis švelniai įspauskite sėklas į dirvą, kad jos įsigilintų maždaug 1 mm. Jei sėklos neturi apvalkalo, jas galima sumaišyti su nedideliu kiekiu smėlio arba paskleisti po žemės paviršių dantų krapštuku. Jeigu sėklų daug, o jas paskleisti nėra nei laiko, galima portulaką sėti gausiai, nesilaikant atstumo, tačiau vėliau reikės retinti arba pikuoti daigus.

Vėliau portulakos pasėliai uždengiami dangteliu arba plėvele ir dedami į šviesią ir šiltą vietą. Apšvietimas turi būti ryškus. Talpyklas su pasėliais geriausia padėti saulėčiausioje vietoje arba organizuoti papildomą apšvietimą lempomis: tada daigai išdygs drauge ir sklandžiai. Papildomas apšvietimas įjungiamas rytais ir vakarais, o debesuotomis dienomis – visai dienai. Sėklų dygimo metu temperatūra turi svyruoti tarp 20-25º C.

Kai prasikals daigai, šiek tiek atidarykite dangtelį ar plėvelę, bet nenuimkite iki galo, palaipsniui didindami vėdinimo laiką. Pirmą dieną – 1 valandai ryte ir vakare. Antrą dieną - 2 valandoms ryte ir vakare. Kiekvieną dieną vėdinimo laikotarpis šiek tiek padidinamas. Kai sėklalizdis nukrenta nuo daigų, galiausiai nuimamas dangtelis. Temperatūra šiuo laikotarpiu turėtų būti 5 laipsniais žemesnė nei dygimo metu. Jauniems daigams taip pat reikia ryškaus apšvietimo.

Laistymas turi būti saikingas ir tik tuomet, kai viršutinis dirvožemio sluoksnis sudžiūsta. Perlaistymas kenkia jauniems sodinukams. Laistant reikia naudoti tik „minkštą“ kambario temperatūros vandenį, pastovėjusį bent parą. Portulaka nemėgsta kieto vandens. Laistymas atliekamas prie šaknų. Šviesos trukmė - 12–14 valandų.

Pirmą laiką tręšti daigų nereikia. Pirmasis tręšimas atliekamas praėjus mėnesiui po sudygimo, naudojant bet kokias universalias trąšas.

Daigus pikuoja, jei jie buvo pasėti labai tankiai ir ne 1 cm atstumu. Kai išauga 2-3 tikrieji lapai, daigai pikuojami į atskirus vazonus arba į didesnę daigyklą, tarp augalų išlaikant 5 cm atstumą.

Gegužės mėnesį reikia pradėti palaipsniui grūdinti augalus, išnešant juos trumpam į lauką ir kasdien didinant „pasivaikščiojimo“ laiką. Daigai persodinami į atvirą žemę, kai oro temperatūra lauke pasiekia 15º C.

Portulakos priežiūra lauke

Laistymas. Laistyti portulaką būtina tik užsitęsusios sausros metu. Ir nedažnai – pakanka 1 kartą per 2 savaites.

Tręšimas. Portulakų, pasėtų į derlingą dirvą, tręšti nereikia. Skurdžiose dirvose prieš sėjant sėklas ar persodinant daigus naudinga įterpti azoto trąšų. Geriausiai pasiteisino amonio salietra – 2 šaukštai/1 kv. m.