Kiek kainuoja kontrolė? Laikino pririšimo po veršiavimosi poveikis karvei

Laikino pririšimo po veršiavimosi poveikis karvės fiziologijai ir starto analizės patikimumui – aptarkime šį klausimą plačiau. Pereinamojo laikotarpio valdymas yra vienas jautriausių pieno ūkio procesų. Tai momentas, kai karvė iš užtrūkimo pereina į intensyvią pieno sintezę, o jos energijos balansas, elgsena ir sveikata tampa itin trapūs. Vis daugiau ūkių šiandien dirba su palaido laikymo sistema, tačiau nemaža jų dalis vis dar taiko seną, iš Rytų ir Vidurio Europos ateinantį sprendimą – laikiną karvės pririšimą po veršiavimosi. Ši praktika traktuojama kaip būdas geriau stebėti šviežėpienę, patikrinti jos temperatūrą, įvertinti išskyras, užtikrinti pirmą melžimą ir prireikus lengvai suteikti gydymą.

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo logiškas sprendimas. Tačiau, žvelgiant iš karvės fiziologijos pusės ir remiantis šiuolaikinėmis elgsenos stebėsenos sistemomis, laikinas pririšimas kelia daug daugiau klausimų, nei gali atrodyti. Ir svarbiausia – jis gali iš esmės iškreipti duomenis, kuriais remiasi starto analizė.

Kas veikia žmogui, nebūtinai veikia karvei

Pagrindinis laikino pririšimo tikslas yra kontrolė. Karvė yra arti, ją lengva apžiūrėti, lengva atlikti termometriją, įvertinti lochijas, skirti gydymą, duoti papildomai krekenų veršeliui. Tačiau tuo pat metu karvė praranda galimybę įgyvendinti savo natūralų pereinamojo laikotarpio elgesį.

Šiuolaikinio pereinamojo laikotarpio tyrimai aiškiai rodo, kad po veršiavimosi karvei būtina:

• laisvai judėti,

• pasirinkti, kada ir kur gulti,

• reguliariai eiti gerti,

• pakartotinai lankyti šėrimo stalą,

• rasti savo ritmą naujoje grupėje,

• palaikyti žingsninę cirkuliaciją (galūnių kraujotaką),

• reguliuoti kūno temperatūrą judesiu,

• grįžti prie socialinio kontakto su banda.

Pririšus karvę šie mechanizmai nebeveikia. Judėjimas tampa apribotas fiziškai, gulėjimo ir stovėjimo pasikeitimai – sutrikę, apetito struktūra – ne natūrali, ėjimo prie vandens elgsena – neįmanoma. Karvė nebepriima savarankiškų sprendimų, o pereinamasis laikotarpis iš fiziologinio proceso tampa techniniu režimu.

Kurių rodiklių nebegalime vertinti tiksliai?

Elgsenos sensoriai yra sukurti palaido laikymo sistemai. Jie remiasi natūraliais atrajojimo, ėdimo, gulėjimo ir judėjimo modeliais. Kai karvė pririšta, duomenys praranda dalį savo reikšmės.

Trys rodikliai tampa mažiau patikimi:

Aktyvumas. Žingsniai, lokomocija ir dienos aktyvumo svyravimai pririšimo laikotarpiu beveik nieko nepasako apie sveikatą. Karvė juda tik tiek, kiek leidžia virvė.

Poilsio laikas. Gulėjimo valandos gali būti dirbtinai išaugusios arba sumažėjusios. Karvė gali gulti rečiau iš baimės arba daugiau, nes nėra, kur eiti.

Dienos judėjimo dinamika. Bet kokia grupės aplinkos įtaka pririšimo metu išnyksta – ten nebelieka socialinės elgsenos.

Tačiau du rodikliai išlieka tikslūs net pririšimo metu:

Ėdimo laikas. Apetitas yra fiziologinis procesas ir gana objektyvus net ribotoje erdvėje.

Atrajojimas. Atrajojimo sumažėjimas koreliuoja su energiniu balansu, ketozės rizika ir uždegiminiais procesais, nepriklausomai nuo to, ar karvė juda, ar stovi.

Būtent šie du rodikliai tampa kertiniai, jei ūkis taiko pririšimo praktiką.

Kaip laikinas pririšimas iškreipia starto analizę?

Starto analizė turi parodyti, kaip karvė „įsijungia“ į laktaciją:

• kada atsistato apetitas,

• kaip kyla atrajojimas,

• kaip normalizuojasi poilsio–judėjimo ritmas,

• kaip akumuliuojasi pieno produkcija,

• ar nėra energinės duobės požymių.

Pririšimo laikotarpiu matome ne karvės startą, o riboto elgesio modelį, kuris neatspindi realios būklės. Tai gali klaidinti dviem kryptimis:

• sveika karvė gali atrodyti blogiau nei yra, nes apribojimas sumažina judėjimą ir padidina stovėjimo–gulėjimo disbalansą.

• probleminė karvė gali atrodyti geriau nei yra, nes nėra galimybės matyti jos natūralios elgsenos, o ramus stovėjimas gali būti suprastas kaip „stabilumas“.

Analizuojant starto duomenis tokiu būdu matome ne fiziologiją, o technologijos padarinius.

Kokia būtų tikslesnė ir šiuolaikiškesnė praktika?

Šiuo metu moderniausia kryptis yra palaidos izoliacinės grupės:

• karvė po pirmo melžimo perkeliama į atskirą, bet laisvą gardą,

• turi gultą, vandenį, pašarą ir galimybę judėti,

• yra matoma ir kontroliuojama,

• sensorių duomenys išlieka tikslūs,

• žmogaus apžiūra vykdoma tik tada, kai sensorius rodo nukrypimą.

Toks modelis išlaiko abu tikslus:

• žmogus gali stebėti,

• karvė gali elgtis natūraliai.

Tarpiniai sprendimai taip pat galimi, pvz.:

• trumpesnis pririšimo laikas,

• aiškiai fiksuota „pririšimo pabaigos data“,

• rodiklių žymėjimas (duomenyse atskirai pažymima, kur karvė buvo pririšta).

Tai leidžia tiksliau interpretuoti elgseną ir eliminuoti klaidingus signalus.

Pabaigai

Laikinas pririšimas yra tradicinė praktika, turinti aiškų tikslą – suteikti žmogui daugiau kontrolės pirmomis dienomis po veršiavimosi. Tačiau, žiūrint per šiuolaikinės elgsenos technologijų ir pereinamojo laikotarpio fiziologijos prizmę, ši praktika turi reikšmingų trūkumų. Ji nutolina karvę nuo natūralaus starto ritmo ir apsunkina objektyvų duomenų vertinimą.

Šiandien, kai ūkiuose plačiai naudojamos elgsenos stebėsenos sistemos, išryškėja poreikis derinti du dalykus: tikslią kontrolę ir laisvą elgsenos poveikį sveikatos atsigavimui. Optimalus sprendimas – izoliuota palaida grupė su aiškiais algoritmais, kada atlikti apžiūrą, kada gydyti ir kada karvę paleisti į pagrindinę bandą.

Tai kompromisas, kuris gerbia karvės fiziologiją, leidžia žmogui išlikti budriam ir išsaugo tai, kas svarbiausia – patikimus starto duomenis.

Reda Smilgevičienė, gyvulininkystės specialistė. R. Vitkausko ūkis