Ūkininkai ant ribos – kantrybė senka, bet tikėjimas rusena
Slogios Lietuvos ūkininkų nuotaikos šiandien persipynusios su nuovargiu ir apmaudu. Vieni tiki, kad situacija gerės, kiti pasiruošę viską mesti. Mėsinių galvijų, grūdų ir uogų augintojų sektoriai skirtingi, tačiau juos vienija neapibrėžtumas, biurokratijos našta ir jausmas, kad valstybė, jei ir girdi problemas, nesiima ryžtingų sprendimų joms spręsti.
Mėsinių galvijų augintojai jaučiasi pamiršti
„Jeigu kažkas iki šiol tik galvojo apie visko metimą, dabar, kai atsiranda vis daugiau mėlynojo liežuvio ligos atvejų, pradės apie tai galvoti dar labiau“, – įsitikinęs Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) tarybos pirmininkas Nerijus Gricius. Pasak jo, ūkininkavimas tampa ne tik sudėtingesnis, bet ir vis mažiau planuojamas.
„Suprantame, kad verslas turi rizikų, bet toks šuoliavimas aukštyn žemyn labai išmuša iš vėžių, ypač kalbant apie kainas. Atrodo, dar ne taip seniai, kainos buvo pakilusios iki protingesnės ribos ir nuotaikos tarp galvijų augintojų tikrai buvo neblogos. Bet šiuo metu jos krito apie 30 proc. ir niekas nežino, ko tikėtis toliau“, – dar vieną skaudulį įvardija.
N. Gricius ir priduria, kad be viso to, per pastaruosius 5 metus mėsinių galvijų augintojams yra sunku konkuruoti su augalininkystės ar mišriais ūkiais ir surinkti reikiamą balų kiekį valstybės bei ES paramoms gauti.
Žemės ūkio sektoriuje vyrauja stagnacija
„Mesti visada yra lengviau negu pradėti. Bet situacija žemės ūkyje išties nėra gera – įsivyravo stagnacija“, – sako Lietuvos grūdų augintojų asociacijos (LGAA) pirmininkas Audrius Vanagas ir priduria, kad nuotaikos tikrai negerina augančios žaliavų ir trąšų kainos.
Dar viena dedamoji, kuri verčia ūkininkus galvoti apie visko metimą, yra orų kataklizmai. Pasak A. Vanago, tai mažina tiek derliaus kiekį, tiek kokybę.
„Visa tai veda prie mažesnių pajamų, kurios reikalingos ūkininkams išgyventi. Todėl nieko keisto, kad dažnas žemdirbys susiduria su dilema, kaip elgtis toliau, ir visada atsiranda tokių, kurie iškilus panašiems sunkumams tiesiog numoja ranka ir viską meta“, – tęsia LGAA pirmininkas.
Labiausiai demotyvuoja biurokratija
„Labiausiai demotyvuoja ankstesnės valdžios mėsinių galvijų augintojų sektoriaus visiškas ignoravimas. Sudaryta itin sudėtinga biurokratinė našta, nepaisant to, ar ūkis smulkus ar stambus – pradedant veterinariniais reikalavimais ir baigiant visokių žurnalų pildymu. Paradoksalu, bet, atrodo, kad pats ūkininkavimas užima mažiau nei biurokratinių reikalavimų pildymas“, – rėžia N. Gricius.
Jam antrina ir Lietuvos uogų augintojų asociacijos (LUAA) pirmininkas Tautvydas Gurskas.
„Esi mažas ūkininkas, o atsakyti turi kaip didžiulis koncernas su savo produkcija tiek ir perdirbant ją, tiek ir laikant. Norėtųsi, kad viskas būtų paprasčiau, nes kaimo žmonėms atitikti didelio koncerno lygį gerokai sunkiau. Susidaro įspūdis, kad su milžiniškais reikalavimais vykdomas savotiškas smulkių ūkių žlugdymas“, – sako jis ir patikslina, kad uogų, daržovių, vaisių augintojai gali padėti kaimams išlikti.
Pasak T. Gursko, grūdininkas, turintis 100 ha, su technika gali dirbti vienas, o tuo tarpu 100 ha uogų ar vaisių ateis dirbti visas kaimas. „Norėtųsi, kad būtent tai būtų skatinama“, – pabrėžia LUAA pirmininkas.
Valdžia (ne)girdi?
„Vyksta susitikimai, dialogas, atrodo, kad girdi, bet darbai dar nepajudėjo tikrai. Todėl labai laukiam, kada bus ne tik kalbama, bet imamasi ryžtingų sprendimų“, – apie tai, ar valstybė išties girdi ūkininkus ir jų problemas, sako N. Gricius.
Jam antrina ir A. Vanagas, kuris taip pat pažymi, jog yra ir tokių politikų, kurie kalba vienaip, bet elgiasi visiškai priešingai.
O ką reikėtų keisti, kad ūkininkavimas taptų patraukliu ir perspektyviu verslu? „Išgirsti socialinius partnerius ir valdžiai priimti skubesnius bei ryžtingesnius sprendimus. Ne tik kalbomis, bet ir darbais, veiksmais reikia sustiprinti Lietuvos žemės ūkį“, – dar kartą pabrėžia N. Gricius.
„Jeigu valdžia galvoja, kad maistas pats užaugs ir nereikia jaunimo bei dabartinių ūkininkų motyvuoti, tai visi nusisuks nuo šio verslo. O jei žmonės pajus, kad gali uždirbti ne tik ant duonos, bet ir ant sviesto, tada eis ir dirbs. Reiktų keisti požiūrį – ne vaikyti, daužyti su pagaliu, o kaip tik padėti“, – įsitikinęs T. Gurskas.
Apie tai, jog iš valstybės norėtųsi ne draudimais, o motyvavimu ir skatinimu grįstos politikos pažymėjo ir A. Vanagas.
