Iki šiol žemės ūkyje Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (TIPK) leidimus privalėjo išsiimti ūkiai, kurie užsiėmė intensyviu paukščių arba kiaulių auginimu, kai ūkyje yra daugiau kaip 40 tūkst. vietų naminiams paukščiams, arba kai yra daugiau kaip 2 tūkst. vietų mėsinėms kiaulėms (daugiau kaip 30 kg), arba kai yra daugiau kaip 750 vietų paršavedėms.

Numatomi pakeitimai palies ne tik paukščių ir kiaulių augintojus, tačiau ir galvijų laikytojus. Planuojama, kad visų šių gyvulių rūšių laikytojai, laikantys nuo 150 sutartinių gyvulių (SG), privalės gauti TIPK leidimus. 

Naujame projekte numatoma, kad TIPK leidimus turės gauti ir kiaulininkystės ūkiai, kurie turi maždaug 100 karvių kartu su prieaugliu ar kitais gyvuliais. Kiaulių laikytojams tai būtų nuo 500 kiaulių arba nuo 300 paršavedžių. Paukščių laikytojams nuo 5000 vnt. Reikia pažymėti, kad gyvulių rūšys sumuosis. 

Taip pat EK numato, kad jei toje vietovėje yra keli to paties savininko ar susijusių asmenų įrenginiai, tai taip pat gali būti sumuojama.

Veiklos taisykles šalys turės priimti per du metus nuo direktyvos pakeitimo patvirtinimo, o taikyti nuo  2029 m.

Prieš kelias dienas Aplinkos ministerija pakvietė Žemės ūkio ministerijos ir Žemės ūkio rūmų atstovus išklausyti trumpo numatomų pakeitimų pristatymo. Šiuo metu kaip tik vyksta projekto derinimas su šalimis narėmis. Lietuvą atstovaujanti Aplinkos ministerija laukia pasiūlymų dėl naujo reglamentavimo.

ŽŪR vicepirmininkas Algis Baravykas atkreipė AM atstovų dėmesį į tai, kad daugelis ES šalių stengiasi išsaugoti savo gyvulininkystės ūkius ir išsaugoti darbo vietas kaime bei išlikti konkurencingais maisto produktų gamyboje ir eksporte.

„Deja, Lietuvos pozicija nėra aiški, kadangi mes neturime savo gyvulininkystės šakų vizijos – nėra paskaičiuota kiek turėtume užsiauginti kiaulių, kiek reikėtų turėti mėsinių galvijų, avių, ožkų, kiek reikėtų pasigaminti pieno, paukštienos ar kiaušinių. Šiuo klausimu plaukiame pasroviui pagal principą – bus kaip bus. Deja, šitokiu būdu valstybė nepadeda savo ūkininkams ir įmonėms konkuruoti su kitų ES šalių ūkininkais, kurių institutai, universitetai ir žinybos jau dabar planuoja kaip reikės įgyvendinti ateities reikalavimus ir tuo pačiu neprarasti pozicijų rinkose.  Žemės ūkio ministerija turėtų pateikti Aplinkos ministerijai paskaičiavimus, kaip šie direktyvos pakeitimai įtakos gyvulininkystės ūkius, kokia bus papildoma reikalavimų našta ir kokių investicijų prireiks, kad įgyvendinti tuos būsimus reikalavimus. Taip pat reikia suprasti, kad TIPK leidimų parengimas ir įgijimas nėra paprastas procesas ir be profesionalių konsultantų ūkininkai vargu ar juos pasirengs ir įgis patys. Be abejo Aplinkos ministerijai turėtų būti pateikiami skaičiai ir scenarijai jau dabar vystančiame derinimo ir pastabų teikimo procese. Lietuvos gyvulininkystė sparčiai traukiasi ir todėl reiktų rūpintis kaip šį procesą stabilizuoti, o ne  taikytis prie bendrųjų Europos tendencijų, kur gyvulių perteklių turinčiose šalyse visuomenė reikalauja mažinti fermų skaičių, griežtinti normas ir pradeda reikalauti kompensuoti patiriamą žalą dėl gyvulininkystės ūkių buvimo. Šiuo metu visiškai neaišku, kokią poziciją turi ŽŪM”, – pažymėjo A.Baravykas.