Luokės bažnyčia – viena pirmųjų Žemaitijoje

Anksčiausiai Telšių rajono teritorijoje buvo pastatytos Varnių, Luokės, Žarėnų, Pavandenės, Tryškių, Lieplaukės, Janapolės, Nevarėnų bažnyčios. Nė viena iš paminėtų dabartinių nėra pirmoji. Išskyrus Varnių Šv.Petro ir Povilo bažnyčią – buvusią Žemaičių vyskupijos katedrą – visos kitos dabartinės bažnyčios pastatytos XVIII amžiuje. Be to, Varniuose ir minėtuose miesteliuose stovi kartais jau nežinia kelintos bažnyčios. Per amžius vienos suseno arba sudegė, todėl buvo statomos naujos. Kaip bažnyčios atrodė XVI-XVII amžiais, dalinai galima spręsti iš Žemaičių vyskupų to meto vizitacijų aktų, užuominų kituose istoriniuose šaltiniuose.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 65, 66, 67, 68)
Iš 1677 metų vizitacijos sužinome, kad Jodavičius užrašė penkis valakus žemės Ražiukų kaime. Iš tų penkių ūkių buvo skiriama dešimtinė, bet dėl jos altaristai Nevardauskiui teko bylinėtis su Valatkevičiumi ir tuos ūkius valdžiusiais bajorais Bialkovskiais, o minėti penki ūkiai kažkokiu būdu atiteko Kražių vienuolėms. Vis dėlto 1677 metais bažnyčia iš minėtų ūkių pajamų dar negavo. Vizitacijos akte minima, kad ūkių žemės buvo Dirvonėnų, Žemelėnų, Girkantų, Upynos kaimuose. Vincentas Juzumas minėtame veikale rašė, kad šiai altarijai išlaikyti 1496 metų dokumentu Jodavičius paskyrė penkis valakus Ražiukų kaime ir 40 kapų lietuviškų grašių. Anot Vincento Juzumo, šiai altarijai Matas Sandominskis 1610 metų testamentu paliko 140 kapų grašių. 1646 metais, pasak kunigo, šios altarijos altarista buvo kunigas Kryževičius.

Pagal Jodavičiaus fundaciją, per savaitę turėjo būti laikomos trejos šv.Mišios. 1677 metų vizitacijos akte rašoma: „Pagal šios fundacijos nuostatus buvo įsipareigota kiekvieną savaitę aukoti tris šv.Mišias, tačiau tai pasirodė per daug didelė našta. Todėl generalinis vizitatorius Blažkovskis 1648 m. spalio 8 d. reformos dekretu nurodė sumažinti šį skaičių iki vienų šv. Mišių per savaitę, o Žemaičių vyskupas turėjo pasirūpinti, kad jos būtų aukojamos. Ar tai buvo įvykdyta, nežinoma, tačiau šiuo metu nė vienos šv.Mišios jau ilgą laiką nebeaukojamos“.

Vizitacijų aktuose nerašoma, kieno garbei buvo skirtas šis pirmasis altorius. Tai paaiškėja iš Vincento Juzumo žinutės: „Švč.Sakramento titulo altarijos, tai yra įsteigtos Jodavičiaus, fundacinę sumą 1808 m. Eleonora Žakevičiūtė-Benuševičienė padidino 40 kapų grašių ir ji sudarė 2497 rublius.“ Altarijos pastatai sudegė 1859 metais ir nebuvo atstatyti. Ankstesnėmis fundacijomis altarijai dovanota žemė prijungta prie klebonijos valdos.
Trečiasis altorius, pagal 1648 vizitacijos aktą, buvo pašvęstas šv. Onai. Altarijai bajoras Valatkevičius buvo užrašęs septynis valstiečių ūkius, o aštuntą pridėjo ponas Venckevičius. Venckevičiaus paskirtas ūkis naudotas kaip altaristos dvaras, o likę septyni išnuomoti Luokės miestelėnams. Venckevičius altarijai užrašė ir pinigų – 500 kapų grašių kaip duoklę nuo savo valdų. 1677 metų vizitacijos akte rašoma, kad „senais laikais šiam altoriui buvo paskirti septyni valakai, kurie buvo atskirti nuo bažnyčios ir ilgą laiką neteisėtai valdyti bajoro Valatkevičiaus, tačiau, kaip manoma, pajutęs sąžinės priekaištus, jis testamentu įsakė juos grąžinti bažnyčiai, nes tai buvusi jos nuosavybė“. Šį vizitacijos aktą papildo Vincento Juzumo pateikta informacija, kad Venckevičiaus brolienė Regina Bartonickytė-Venckevičienė 1638 metais paskyrė altarijai 250 kapų lietuviškų grašių. Anot Vincento Juzumo, šv.Onos altarijos pastatai per 1815 metų gaisrą sudegė, niekas jų nebeatstatė, o žemė buvo priskirta klebonijai.
Altarijomis buvo laikomi pastoracinio darbo nuolat dėl ligos ar senatvės negalinčio atlikti kunigo namai su žemės valda. Trečiasis altorius turėjo paveikslą su Švč. Mergelės Marijos su Kristaus gimimo ir kitų slėpinių vaizdais.

1677 metų vizitacijos akte, nepaisant to, kad 1675 metais pastatyta nauja bažnyčia, didžiojo altoriaus, kaip atskiro struktūrinio elemento, vėlgi nebuvo: „Didysis altorius neturi jokios struktūros, tik didelis paveikslas, užimantis visą altoriaus vietą, nutapytas ant drobės. Viduryje – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų atvaizdas, viršuje – Viešpaties Atsimainymas. Altoriaus pagrindas yra mūrinis, iš dalies sugriuvęs; matomos relikvijos kape, kuris yra atviras. Perkeliamas altoriaus akmuo yra sveikas, tačiau išimtas iš altoriaus ir naudojamas šv. Mišioms be kito perkėlimo akmens. Dešinėje pusėje, greta, stalas su užtiesalu ir antependijumi, su senuoju Švenčiausiosios Trejybės atvaizdu; šalia – įvairios labai senos medinės skulptūros“.
Pagal 1677 metų vizitacijos aktą, bažnyčioje, kaip ir 1649 metais, buvo dar du altoriai: „Dešinėje pusėje, koplyčioje, – Šv. Onos altorius, skulptūrinio darbo. Pagrindinėje dalyje – Šv. Ona, laikanti Kūdikėlį Jėzų ir Švč. Mergelę Mariją; viršutinėje mažesnėje dalyje – Švč. Mergelė Marija, lankanti Šv. Oną. Skulptūros aplink – senos, kai kurios apgadintos. Altorius turi dvi kolonas; visas buvo paauksuotas, dabar jau nusitrynęs. Yra pernešamasis altorinis akmuo, ir tik senasis akmuo, išimtas iš senojo altoriaus, ant kurio vis dar laikomos Mišios; jis dengiamas trimis staltiesėmis“. Šį altorių pastatė ponia Venckevičienė.
Kairėje pusėje, koplyčioje, ant pakylos tik Rožinio Švč. Mergelės Marijos paveikslas, prie kurio žmonės kalba Rožinį. Toje pačioje koplyčioje – senojo altoriaus, kadaise priklausiusio ponui Sandomińskiui, liekanos“. Minėta, kad 1610 metų testamentu Motiejus Sandominskis Luokės bažnyčiai padovanojo 7 valakus žemės netoli Luokės. Šią žemę Motiejui Sandominskiui už 60 kapų grašių buvo užstatęs Petras Adamkevičius, turėjęs valdą ir Pašatrijoje.

Klebonija, mokykla, špitolė
1648 metų vizitacijos akte pažymima, kad klebono namas senas. Jį patariama suremontuoti. Mokykla po ankstesnio mokytojo mirties apleista, tačiau apie dešimt berniukų vis dar mokomi vargonininko namuose. Vizitacijos akte liepiama: „Kadangi tinkamas jaunimo ugdymas labai naudingas ir vyresniajai kartai, būtina pasirūpinti, kad būtų paskirtas bakalauras (mokytojas), jog jaunimas nebūtų ugdomas privačiai namuose, blaškomas namų ūkio darbų. Taigi būtina siekti, kad miestelėnai atnaujintų mokyklą, taip pat kapines“.
Vizitacijos akte pageidaujama: „Todėl mokyklos berniukai turi uoliai būti mokomi „Tėve mūsų“, „Sveika Marija“, „Tikėjimo išpažinimo“ bei Dešimties Dievo įsakymų, kad visa tai jie galėtų bažnyčioje prieš pagrindines Mišias viešai kartu su žmonėmis kalbėti sekmadieniais ir švenčių dienomis“.

Luokės špitolė 1648 metų vizitacijos akte, kaip pastatas, neaprašoma. Akte įpareigojama: „Ligoninė turi būti geriau tvarkoma. Senos ir ligotos moterys neturi būti verčiamos skambinti varpais, nei ieškoti kitų asmenų, kurie tai atliktų vietoje jų, bet jos tegul tik tvarko bažnyčią. Neramus, kitiems kenkiantis, vagiliaujantis ir kandus vargšas Nikolajus Gailaitis turi būti pašalintas iš ligoninės, o jo vietoje paskirtas kitas. Kristupas Visgaila, kadangi yra silpnas ir luošas, bet bažnyčiai nusipelnęs pamaldžiu palikimu, turi būti atleistas nuo varpų skambinimo, tačiau turi stebėti, kaip tai atlieka kiti varpininkai. Bent trys stipresni vargšai turi būti laikomi, kad galėtų skambinti varpais ir tarnauti bažnyčiai. Šie ligoninės vargšai bent kartą per mėnesį turi atlikti išpažintį“.
1677 metų vizitacijos akte vien užsimenama, kad mokyklos ir špitolės pastatai yra seni, sunykę. Špitolei Kražių vienuolės aukojo kasmet po 50 auksinų.
Algimantas Miškinis rašė, kad Luokės špitolė minima 1582 metais, aprašant „Luokės miestą“, tačiau nieko neužsiminta apie mokyklą.

Kriptos
Abiejų Luokės bažnyčios vizitacijų aktuose minimos bažnyčioje buvusios mūrinės kriptos, tačiau įvardijamos lotyniškai „fornix“, kas gali reikšti ir mūrinį skliautą, arką, rūsį. 1648 metų vizitacijos akte minima bajorų Valatkevičių kripta „su didžiule anga iš išorės“, per kurią gali įsprūsti vagys ar bent jau šunys.
Vizitacijos akte nurodyta: „Ponui Kauneckiui bus griežtai nurodyta užtaisyti skliauto (fornicem) angą kuri atvira iš lauko pusės ir sudaro lengvą prieigą vagišiams, kurie per ją gali apiplėšti bažnyčią, ir šunims, kurie gali išniekinti palaidotus kūnus. Jis turi pasirūpinti, kad ta anga bet kokiu būdu būtų uždaryta“. Matyt, Kauneckiai buvo paveldėję 1648 metų vizitacijos akte minimą Valatkevičių kriptą.

1677 metų vizitacijos akte minimos keturios kriptos: „Bažnyčioje yra keturi mūriniai altorių skliautai“, įvardinti lotyniškai „fornix“. Dešinėje didžiojo altoriaus pusėje, priklausiusioje ponams Plocharskiams, dėl jos, kaip teigiama akte, ginčijamasi su ponais Kauneckiais, pono Plocharskio įpėdiniais. Kripta priklausė brolijai (kokiai, akte neįrašyta), kuri restauracijai išleido 300 florinų.
Antroji kripta, ponios Venckevičienės, buvo prie šv.Onos altoriaus. Kripta – mūrinė, dengta marmuru. Trečioji taipogi mūrinė kripta priklausė bažnyčiai, o ketvirtoji, buvusi didžiojo altoriaus kairėje pusėje, priklausė Švenčiausiojo Kristaus Kūno brolijai.
Luokės bažnyčia XVII amžiuje stovėjo toje pačioje vietoje kaip ir dabar. Tačiau vėliau buvo pastatytos naujos, o ir tos pačios ne kartą remontuojamos. Dabartinėje Luokės bažnyčioje kriptos prie altorių nematomos, bet greičiausiai jos gali būti likusios po medinėmis grindimis.

(Bus daugiau)