Pražūtingi pievų gaisrai, arba kai žmogaus kvailumui ribų nėra
Kovas ir balandis – pavasario mėnesiai, kada gamta intensyviai bunda ir ruošiasi naujam gyvybės ciklui. Gyvūnijos pasaulyje prasideda aktyvus migracijos ir veisimosi laikotarpis – sugrįžta ir perėti pradeda paukščiai, žinduoliai veda jauniklius, atgyja įvairūs vabzdžiai. Giliau po žeme taip pat verda gyvenimas – milijonai mums nematomų, tačiau aplinkos atžvilgiu ne mažiau reikšmingų organizmų taip pat pajunta, kad žiema baigėsi. Tačiau žmogus, deja, ne visada linkęs saugoti ir puoselėti gamtą bei aplinką, kurioje pats gyvena.
Pavasariniai pievų gaisrai, kylantys deginant pernykštę žolę arba neatsargiai elgiantis su ugnimi atvirose teritorijose – aktuali problema Lietuvoje. Apie tai, kodėl, gyvenant šiuolaikinėje visuomenėje, vis dar gajus supratimas, kad pernykštę žolę reikia deginti, ir kokią žalą gamtai padaro taip besielgiantis žmogus, kalbėjomės su Lietuvos prozininku, gamtininku, fotografu, aplinkosaugininku Selemonu Paltanavičiumi.
Gamtoje gaisrų nebūna
„Mano krašte, Suvalkijoje, tokio reiškinio, kaip žolės deginimas, niekada nebuvo“, – pradėjo pasakoti 40 metų aplinkosaugos sferoje pradirbęs, jau garbaus amžiaus sulaukęs S. Paltanavičius, pats gimęs ir augęs Užbaliuose, Marijampolės rajone. Tačiau, jau pradėjęs dirbti gamtininku ir skersai išilgai išvažinėjęs visą Lietuvą, pašnekovas su liūdesiu stebi, kad kai kuriose šalies dalyse šis, anot jo, niekingas žmonių elgesys, vis dar gajus. Aplinkosaugininkas pabrėžė, kad tada, kai jis dar buvo vaikas, asmuo, padegęs pievoje žolę, mažų mažiausiai būtų užsitraukęs kaimynų nemalonę ir panieką. Šiuo metu, kaip patį blogiausią šio negarbingo elgesio pavyzdį, jis mato Kaliningrado srityje pleškančius laukus „nuo horizonto iki horizonto“. „Kai kas nors teigia, kad gaisras yra gamtiškas reiškinys, tai arba nežino, arba meluoja. Dažnai sakoma, kad nuo žaibo užsidegė. Iš tikrųjų, tikimybė, kad gaisras gali kilti nuo žaibo, yra tokia pat, kaip kad į kopūstų lysvę pataikytų meteoritas“, – toliau apie galimus neleistino žmonių elgesio scenarijus kalbėjo S. Paltanavičius ir paaiškino, kad natūraliai gamtoje jokių gaisrų nebūna, o pirmieji gaisrai kilo tada, kai tam tikrose teritorijose, tarp jų ir Lietuvoje, įsitvirtino žmogus. Dauguma gaisrų nuo pat pradžių buvo pragmatiški, pavyzdžiui, iškirtus mišką, reikėdavo tą kirtavietę išdeginti, arba manoma, kad išdeginus nenušienautą, nenuganytą pievą, ataugsianti žolė bus vešlesnė, žalesnė. Visa tai, pasak aplinkosaugininko, yra žmogiški dalykai, tačiau tai, ką liepsnos padaro gamtai, „yra ištisa nelaimė, intervencija į jos balansą“.
