Varniškių ąžuolas – 2024 metų medis

Kasmet mūsų šalyje skelbiamas metų medžio konkursas. Labai apsidžiaugiau ir nustebau – nejaugi ir vienas iš mūsų Aukštaitijos nacionalinio parko ąžuolų, esančių Varniškių II kaime, tapo metu medžiu? Deja, teko truputį nusivilti. Pasirodo, juo tapo ąžuolas, esantis Vilniaus r., Varniškių kaime, kurį konkursui pristatė ne kokia rimta organizacija, ne savivaldybė, ne bendruomenė, o šeima. Už jį balsavo beveik trečdalis žmonių (1009 iš 3500). Petrauskų šeima, nusipirkusi sodybą, ją gražiai sutvarkė, ypatingą dėmesį skyrė ąžuolui, sutvarkė jo aplinką, šalia iškasė tvenkinėlį, kuriame auga vandens lelijos, vasarą plaukioja žalčiai, visų metų laikais šeima daro nuotraukas – nuo ąžuolo susprogimo iki numetant parudavusius lapus. O jam viso labo tik kiek daugiau nei 200 metų, net aukštis nenurodytas. Šis Varniškių ąžuolas atstovaus Lietuvai Europos medžio konkurse 2025-ųjų pavasarį. 

Vis dėlto norisi grįžti prie mūsų Nacionaliniame parke esančio Varniškių II kaimo ąžuolo. Tame kaime yra keletas įspūdingų ąžuolų, kurių vienas paskelbtas valstybės saugomu paminklu. Tai daugiau nei dvigubai senesnis amžiumi už metų laureatą, yra su kiauryme, kur gali tilpti keli žmonės. Kadaise, negandų laikais, ten slėpėsi žmonės, buvo ir maisto produktai laikomi, net gyvuliai (avys). Jeigu būtų kam buvę pasiūlyti mūsiškį Varniškių ąžuolą su ženkliai įdomesne istorija ir senesniu nei laureatu tapusiu iš Vilniaus apylinkių, mūsiškis galėjo tapti 2024 m. medžiu. Kaime buvo ir paminklinė didžiulė liepa, kurios, deja, jau nėra. 

Man Varniškės II kaimas sukelia daug sentimentų iš studijų ir vėlesnių laikų. Mes, VU studentai žygeiviai, dažnai aplankydavome Varniškių II k. gyvenusį eigulį V. Kriugiškį, kuris tuomet buvo labai gerbiamas, sąžiningai besidarbuojantis Daunorių girininkijos priskirtoje eiguvoje. Kas įdomu – jis turėjo žirgą, padedantį nudirbti įvairius darbus ne tik savo eiguvoje, bet ir dalyvaudavo Dusetose, ant Sartų ežero ledo žiemos ristūnų varžybose. Mes nuolat su slidėmis darydavome žygius specialiai į Dusetų žirgų lenktynes ir palaikydavome savo gerai pažįstamą bičiulį eigulį. 

Gana dažnai lankant eigulio šeimą, teko susipažinti su šeimininkų dukra Janina, kurią vadinome Janyte, o vėliau ji gavo pravardę Amazonė. Mat būdama dar visai vaikas, puikiai lakstė, tiesiog skraidė su motociklu, žinojo kur peri paukščiai. Ji prie namo esančiame ąžuole parodė uoksą, kur peri naminė pelėda. 1970 m. apie gegužės vidurį, besilankydamas pas Kriugiškius, paklausiau Janytės, ar peri pelėda? Sako, šiemet negirdėjau  jos ūkavimo, ko gero neperi. Bet dėl viso labo įsikeberiojau į ąžuolą ir… iš uokso išskrido pelėda. Uokse tūnojo berods 4 pelėdžiukai, patį mažiausią nutariau pasiimti auginti. Paprastai retai kada pelėdos išmaitina visus pelėdžiukus, nes kartais būna jų net 5–6. Janytė, sako, žinau miške dar ir vanago lizdą, klausia, ar noriu ir vanagiuko. Sakau – noriu, ir po kuriuo laiko man ji atnešė visai jauną vanagiuką, kuris, pasirodė, esąs suopis. Labai norėjau jauną vanagą užsiauginti ir išmokyti medžioklei su plėšriais paukščiais. Deja, teko truputį nusivilti, bet naminės pelėdos ir vakarinio suopio visai pūkuotus jauniklius parsivežiau į Vilnių, į Čiurlionio gatvėje esantį gamtininkų bendrabutį. Kelias savaites iki zoologinės praktikos Labanoro girioje prie Rašių ež. teko, kaip mažus vaikus, juos prižiūrėti. Praktikos metu jie tapo absoliučiai jaukiais, visos stovyklos numylėtiniais. 

Su kursioku A. Lubiu (vėliau tapusiu pirmuoju zoologu, ką tik 1974 m. įsteigtame pirmajame nacionaliniame parke šalyje) iš girioje rasto lizdo paėmėme vieną vištvanagio jauniklį. Turėjome nuostabią trijulę, kur stebint tarprūšinius jų santykius, galima buvo rimtą mokslinį darbą parašyti. Bet man su Arūnu Lubiu praktikos metu buvo skirtos kitos užduotys. Be to, turėjome globoti jaunesnius kolegas: praktikos metu rengti jiems ekskursijas, išvykas, nes praktikos vadovas A. Levickas dažnai turėdavo vykti į Vilnių tvarkyti kitus reikalus. Taigi, tokia buvo pažintis su Varniškių II k. eigulio šeima, o Janytė vėliau tapo miškininke ir ilgai dirbo Daunorių girininko pavaduotoja.

Ryškus prisiminimas likęs, kai teko palydėti 1979 m., su VU žygeiviais sutiktus Varniškių I k., kur iš Tauragno išteka Tauragna ir pro Stripeikius įteka į Pakaso ež. Mus priėmė labai maloniai Bikų šeima, kurioje dvi seserys ir brolis buvo nuostabūs kaimo dainininkai, o jauniausia Julija tapo profesionalia choriste P. Bingelio vadovaujame Kauno valstybiniame chore. Įdomu, kad tarp Pliaušės upelio raisto ir Tauragnos upelio pakraščių yra įsidėstę trys kaimeliai, bendru Varniškių pavadinimu – I, II ir III Varniškės. Kadaise tuose kaimeliuose gyveno ne tiek jau mažai gyventojų. Pasirodo, Lietuvoje daug vietovių Varniškių pavadinimu, radau net 13. Nieko nuostabaus, juk ir Ignalinų pasaulyje (Europoje) yra berods 10.

Kadangi tema buvo ne apie Varniškių kaimus, bet apie ąžuolą, kuris tapo 2024 m. medžiu, pravartu priminti, kad Ignalinos TAU Gamtos fakultetas parėmė A. Kacevičiaus idėją miesto ribose ir jo prieigose suregistruoti vertingiausius, seniausius medžius, suteikiant jiems pavadinimus ir paskelbiant savivaldybės lygio saugomais gamtos paminklais. Buvo atrinkti 5 seniausi ąžuolai, 1 tuopa ir nemažai pušų, eglių, kuriuos numatyta šiemet galutinai inventorizuoti ir pateikti savivaldybei dėl gamtos paminklų statuso patvirtinimo. 

Reikėtų priminti, kad Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodas yra paskelbęs konkursą – vaistinis augalas 2025. Balsavimas vyks iki vasario 10 d. Anketą galima rasti  botanika.vdu.lt.