Vytauto Šidlausko pieno ūkis – tarp lūkesčių ir skaudžios realybės girnų

„Laikysiu karves tol, kol sugebėsiu jas pavyti. Labai širdį skaudėtų, jei reikėtų atsisakyti ūkio – juk tiek darbo ir pinigų įdėta“, – Krinčine gyvenančio vidutinio pieno ūkio savininko, 66 metų Vytauto Šidlausko balse šmaikštavimas persipynęs su liūdesiu ir nerimu.

Žodis „nerimas“ čia gal per švelniai skamba. Šalyje sparčiai nyksta smulkūs ir vidutiniai pieno ūkiai. Tad mūsų pašnekovą galima įvardinti paskutiniu tokių galvijininkystės ūkių mohikanu Krinčino krašte. Ypač niūrūs debesys virš smulkių ir vidutinių pieno ūkių susikaupė šiemet. Pirmiausia, dėl juoką pro ašaras keliančių žaliavinio pieno supirkimo kainų, kurios šioje publikacijoje ne kartą bus minimos.

Vieną ūkio šaką keitė kita 

Elektriko specialybę turintis krinčinietis V. Šidlauskas ūkininkauti pradėjo daugiau nei prieš tris dešimtmečius, kuomet pradėjo byrėti žemės ūkio bendrovė. Pradėjo nuo kiaulininkystės. Daug metų kiaulių ūkį laikęs ūkininkas bankrutavo. „Tada kiaulių supirkimo kaina siekė maždaug po 3 litus 70 centų už kilogramą, o grūdų – apie 800 litų už toną“, – pašnekovas prisiminė laikus, kuomet prasidėjo „grūdininkų“ bumas, o smulkūs ir vidutiniai kiaulių ūkiai nyko. 

Pasakodamas savo ūkininkavimo istoriją, Vytautas minėjo, kad kelias karves laikydavo, kuomet vertėsi kiaulininkyste – kad paršeliams būtų pieno. Bankrutavus kiaulių ūkiui, darbštus ir energingas ūkininkas pradėjo supirkinėti veršelius. Taip maždaug prieš septyniolika metų prasidėjo ūkio virsmas iš vienos gyvulininkystės šakos į kitą.

Kadaise iš buvusio didelio Krinčino kolūkio karvidžių komplekso ūkininkui V. Šidlauskui priklauso dvi fermos. Vienoje jų mūkia 142 galvijai, iš jų – 76 melžiamos karvės ir 66 telyčaitės. Naują ūkininkavimo etapą krinčinietis pradėjo nuo Lietuvos žalųjų veislės karvių. Dabar fermoje – karvių veislių margumynas. Dominuoja Britanijos fryzai – pieninių galvijų veislė, išvesta kryžminant vietinius galvijus su Olandijos juodmargiais. Rytą karvės melžiamos penktą valandą, vakare – pusę penkių. 

Ūkininkas kasdien pristato vidutiniškai po 800 kg pieno Kupiškyje registruotam kooperatyvui „Pieno puta“. Mūsų pašnekovas yra „Pieno putos“ valdybos pirmininkas, tad pasirinkimas savaime suprantamas. Pieną iš krinčiniečio ūkio išgabena kooperatyvo pienvežis. Priklausomai nuo maršruto – į AB „Rokiškio pienas“ arba Biržų r. Medeikių kaime įsikūrusią UAB „Nordic proteins“. Skirtingai nei stambiuose pieno ūkiuose, V. Šidlausko karvės šiltuoju metų laikotarpiu ganosi lauke. Pernai ūkininkas karves ir telyčias į ganyklą furgonais išvežė gegužės 17 d., parvežė spalio 23 d. 

„Ūkis plėtėsi, daug dirbau, prieš penkerius metus gavau Europos Sąjungos paramą. Už gautus pinigus, pridėjus savų lėšų, modernizavau fermą, įsirengiau šiuolaikinę mėšlo šalinimo sistemą, pieno bloką, nusipirkau mėšlo išvežimo priekabą, reikiamos įrangos, sutvarkiau ventiliaciją“, – toliau pasakojo pašnekovas. 

V. Šidlausko pieno ūkyje triūsia keturi samdomi darbuotojai – dvi melžėjos ir du darbininkai. Ūkininkui pasisekė darbuotojus rasti Krinčine. „Pieno gamintojų asociacijos prezidento Jono Vilionio ūkyje Prienų rajone darbuojasi keli atvykėliai iš Indijos. Siūlė ir man. Kaip aš su jais susikalbėčiau? Juk angliškai nemoku“, – šypsodamasis kalbėjo Vytautas. 

Kitoje kolūkio laikais statytoje fermoje ūkininkas laiko techniką – keturis traktorius, šienavimui reikalingus agregatus, priekabas ir kt. Pastate taip pat įrengtos dirbtuvės.

Šeiminio pieno ūkio idėja kol kas gyva tik politikų kalbose 

Nekeiksnodamas valdžios ir nevirkaudamas dėl žemų pieno supirkimo kainų, ūkininkas V. Šidlauskas stengėsi ramiai ir argumentuotai vertinti dabartinę situaciją šalies pieno sektoriuje. Ji išties labai bloga. Kaip jau minėjome, „Pieno putos“ kooperatyvas daugiausia pieno pristato AB „Rokiškio sūris“. Pastaruoju metu V. Šidlauskas už litrą pieno gauna tik 20 centų. Dar mažesnių pieno ūkių savininkai už tokį pat kiekį pieno dabar priversti tenkintis išmaldos pavidalo simboline kaina – 11–14 centų. Ūkininkas sakė, kad perdirbėjai teisinasi labai išaugusiais logistikos kaštais ir kaip argumentą nurodo akis badančias dyzelino kainas.

Kokia gi turėtų būti minimali pieno supirkimo kaina, kad smulkūs ir vidutiniai pieno ūkiai galėtų išgyventi? Mūsų pašnekovo atliktais skaičiavimais, jo ūkyje pieno savikaina siekia apie 35 centus. Vytautas nostalgiškai prisimena praėjusią vasarą, kuomet gaudavo po 37 centus už litrą pieno. Esant tokiai kainai, anot pašnekovo, buvo galima planuoti ir tolesnį pieno ūkio modernizavimą. 

Didelę patirtį sukaupęs ir įvairių laikmečių matęs ūkininkas prisiminė, kad smulkiesiems ir vidutiniams pieno gamintojams kritinė situacija yra buvusi ir anksčiau. Tada, anot pašnekovo, išgelbėjo keliasdešimties milijonų eurų finansinė injekcija iš Briuselio. Iš to didelio „pyrago“ V. Šidlausko ūkiui tuomet papildomai teko apie 4 tūkst. eurų paramos.

Vasario mėnesį pieno gamintojų asociacijos narius priėmė Ministrė Pirmininkė Inga Ruginienė. „Draugiška, maloni, mandagi premjerė“, – šypsodamasis prisiminė susitikimą mūsų pašnekovas. Tačiau vien diplomatinėmis šypsenomis sotus nebūsi, nors ir kokios malonios jos būtų. 

Balandžio 9–10 d. Krinčino ūkininkas Vilniuje, prie Vyriausybės rūmų, dalyvavo pieno gamintojų organizuotame protesto mitinge. Jo metu ūkininkai vilniečiams išdalino apie aštuonias tonas pieno iš trijų pienvežių. Vienas iš jų – „Pieno putai“ priklausantis. 

Balandžio 24 d. V. Šidlauskas kartu su kitais Pieno gamintojų asociacijos nariais Kaune susitiko su žemės ūkio ministru Andriumi Palioniu. Per ilgus ūkininkavimo metus susitiko su daugeliu žemės ūkio ministrų. Visi spaudė ranką, šypsojosi, drąsino… 

Ūkininkas minėjo, kad Pieno gamintojų asociacijos prezidentą J. Vilionį ir kitus žemdirbių organizacijų vadovus priėmęs Prezidentas Gitanas Nausėda taip pat pasisakė už šeiminį ūkį, kaip vieną iš valstybės gerovės pamatų. 

Tačiau situacija šalyje visiškai priešinga – smulkių ir vidutinių pieno ūkių Lietuvoje sparčiai mažėja, lieka stambesni pieno rinkos žaidėjai. 

Su ūkininku kalbėjomės balandžio 29-osios rytą. Tą pačią dieną šalies Vyriausybės vadovė I. Ruginienė vėl susitiko su Pieno gamintojų asociacijos nariais. Buvo kviečiamas ir V. Šidlauskas. Krinčino ūkininkas šį kartą nusprendė mandagius, tačiau beveik nieko praktiškai nesprendžiančius pasikalbėjimus, iškeisti į darbą savo fermoje. Juolab kad jie vienas kitą veja kiekvieną dieną.

Kelią skinasi nauja Pieno įstatymo redakcija 

Viliamasi, kad situaciją pieno ūkyje kažkiek padės stabilizuoti vadinamasis Pieno įstatymas, tiksliau, nauja jo redakcija. Visas šio teisės akto pavadinimas skamba taip: „Ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo“ įstatymas. Kalbėdamas apie šį teisės aktą, dėl kurio ginčai ir emocijos verda toliau, V. Šidlauskas prisiminė buvusios Vyriausybės vadovės Ingridos Šimonytės mestą repliką, atseit niekuo pieno ūkiams negalima padėti, nes nėra Pieno įstatymo. Jo nauja redakcija Seime turėtų būti priimta dar pavasario sesijoje. Bronio Ropės vadovaujamas Kaimo reikalų komitetas buvo surengęs įstatymo projekto svarstymus. Savo nuomonę galėjo pareikšti žemdirbių, pieno perdirbėjų, Žemės ūkio ministerijos atstovai. Diskusijose dalyvavęs V. Šidlauskas pasakojo, kad, pavyzdžiui, B. Ropė siūlė sekti Ispanijos pavyzdžiu. Šioje Pirėnų pusiasalio šalyje nuostolius privalo dengti ir pieno perdirbimo bei prekybos įmonės. 

Į naujos redakcijos Pieno įstatymo projektą įsigilinęs Krinčino ūkininkas atkreipė dėmesį, kad dar nėra galutinai suderinti keli svarbūs niuansai. Pavyzdžiui, projekte parašyta, kad pieno supirkimo kaina negali būti mažesnė už jo savikainą. Tačiau dar nėra nustatytos pieno savikainos nustatymo metodikos. Pagal projektą ji bus atskira stambiesiems, smulkiesiems pieno gamintojams.