Meška netoli Kauno – rudasis lokys užfiksuotas miške

Šiemet Lietuvoje tarsi įsiplieskė tikras meškų stebėjimo azartas. Vis daugiau gyventojų ir ypač medžiotojų fiksuoja ruduosius lokius ir dalijasi informacija su Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija (LMŽD). Nors iki šiol šie gyvūnai dažniausiai buvo pastebimi rytiniuose šalies pakraščiuose – Šalčininkų, Švenčionių, Ignalinos, Ukmergės, Kupiškio, Rokiškio ir Biržų rajonuose, šįkart viena meška pasirodė visai netoli Kauno.

„Rudasis lokys užfiksuotas medžiotojų įrengtoje žvėrių viliojimo vietoje 20 km nuo Kauno! Šią naktį medžiotojų kameros, nors ir trumpam, tačiau aiškiai nufilmavo praeinančią meškutę Mikalinės miške, Šilavoto seniūnijoje, Prienų rajone. Tai maždaug 12 km nuo Prienų ir apie 20 km nuo Kauno“, – skelbiama LMŽD „Facebook“ paskyroje.

Tai jau ne pirma šių metų meškos viešnagė šioje šalies dalyje – vos prieš savaitę rudasis lokys buvo pastebėtas Marijampolės rajone, Igliškėlių kaimo apylinkėse ir Palių miške.

LMŽD pirmininkas Laimonas Daukša yra teigęs, kad Lietuvoje greičiausiai gyvena bent kelios meškos. Anot jo, šių gyvūnų ne tik daugėja, bet ir visuomenė tampa aktyvesnė – dalijamasi vaizdo įrašais, nuotraukomis, įspūdžiais. Tai nėra netikėta: prieš maždaug 150 metų meškos buvo įprasta Lietuvos faunos dalis, tik vėliau dėl intensyvios medžioklės beveik išnyko ir buvo įtrauktos į Raudonąją knygą. Dabar jos po truputį grįžta – iš Latvijos, kur jų priskaičiuojama apie 150, ir iš Baltarusijos, kur populiacija dar gausesnė.

Ką verta žinoti apie ruduosius lokius?

Rudasis lokys (Ursus arctos) – didžiausias sausumos plėšrūnas Europoje. Patinai gali sverti iki 300 kg, o retais atvejais ir daugiau. Patelės mažesnės – jų svoris dažnai siekia apie 150–200 kg. Lokiai pasižymi stambiu kūnu, trumpomis, bet galingomis galūnėmis, kupra ties pečiais ir ilgu, tankiu kailiu, kurio spalva gali varijuoti nuo šviesiai rudos iki beveik juodos.

Nors laikomi plėšrūnais, rudieji lokiai iš tiesų yra visaėdžiai. Jų racione vyrauja augalinės kilmės maistas – uogos, šaknys, grybai, riešutai. Taip pat jie ėda vabzdžius, skruzdėlynus, žuvis, neretai neatsisako kritusių gyvūnų ar net silpnesnių žvėrių jauniklių. Meškos yra puikūs uoslės meistrai – jos iš toli užuodžia maistą, net jei šis paslėptas po storu sniego sluoksniu.

Lokiai aktyvūs nuo pavasario iki vėlyvo rudens. Žiemai jie užmiega – suranda saugią, nuošalią vietą – dažniausiai tankmę, seną urvą ar išraustą guolį – ir ten praleidžia šaltąjį metų laikotarpį. Patelės dažniausiai veda jauniklius žiemos metu – sausio ar vasario mėnesiais, o pavasarį su jais išeina iš guolio.

Nepaisant savo dydžio, lokiai yra drovūs ir vengia žmonių. Tačiau pastaraisiais metais Europoje vis dažniau fiksuojami jų pasirodymai prie gyvenviečių, kelio ruožų, net sodų ar fermų. Tai gali būti siejama su gausėjančiomis populiacijomis ir maisto paieškomis. Specialistai ragina žmones nešerti meškų, nesiartinti prie jų, o radus pėdsakus ar kitus požymius – pranešti atsakingoms institucijoms ar vietos medžiotojų klubui.

Rudasis lokys – tai ne tik grėsmingas miško šeimininkas, bet ir labai svarbus ekosistemos elementas, kurio grįžimas į Lietuvos gamtą – natūralus procesas. Belieka tik išmokti sugyventi ir elgtis atsakingai.