Radusi savo kelią, ramybę ir pašaukimą miške

Monika Aukštakienė – Valstybinių miškų urėdijos Telšių regioninio padalinio specialistė. Ji kasdien rūpinasi, kad miškai augtų sveiki, būtų prižiūrėti ir tvariai naudojami, o žmonės galėtų džiaugtis jų teikiamomis gėrybėmis. Monika pasakoja, kad miškininkystė jai tapo ne tik darbu, bet ir gyvenimo būdu – mokančiu kantrybės, atsakomybės ir pagarbos kiekvienam medžiui.

Nuo atsitiktinumo iki lemiamo sprendimo

„Negaliu teigti, kad miškininkystė buvo mano svajonė nuo mažens. Būnant aštuoniolikos, labai sunku nuspręsti, ką veiksi visą gyvenimą“, – sako Monika Aukštakienė. Mokykloje jai labiausiai patiko biologija ir geografija, todėl ir studijas pasirinko artimas šiems mokslams – miškininkystę. Iš pradžių buvo abejonių, ar tai teisingas pasirinkimas, tačiau jau po pirmųjų paskaitų mergina pajuto, kad tai sritis, kurioje gali augti ir tobulėti.
Baigusi studijas, darbo teko šiek tiek palaukti, bet laukimas atsipirko. Pirmoji darbovietė – Valstybinių miškų urėdijos Žarėnų girininkija, kur Monika pradėjo dirbti girininko pavaduotoja. „Pirmi metai buvo tikras išbandymas – teko greitai mokytis, prisitaikyti, perprasti miško tvarkymo subtilybes. Bet kartu tai buvo ir metas, kai supratau, kad pasirinkau teisingai“, – prisimena ji.
Po kurio laiko, pasikeitus aplinkybėms ir įvykus urėdijų reformai, Monika persikėlė dirbti į Telšių girininkiją. Šis sprendimas pasirodė sėkmingas – naujoje vietoje ji galėjo dirbti arčiau namų, o girininkijos teritorija apima ir jos gimtąjį miestelį. „Dar vaikystėje čia uogaudavau, grybaudavau, o dabar prižiūriu tuos pačius miškus – tai labai ypatingas jausmas“, – šypsosi miškininkė.

Kiekviena diena turtinga darbo įvairove

Telšių girininkijos teritorija labai įvairi – čia susipina brandūs miškai, jaunuolynai, rekreacinės zonos ir gamtos paveldo objektai. Dėl to darbas joje – tikrai nelengvas. Miškai čia skirtingų tipų, su daugybe privačių ir valstybinių masyvų, kuriuos tenka prižiūrėti, stebėti ir vertinti. „Priemiestinėje girininkijoje visko daug – ne tik miško darbų, bet ir žmonių veiklos. Reikia rūpintis, kad lankytojai poilsiautų atsakingai, nešiukšlintų, neardytų takų“, – pasakoja Monika.
Girininkijos specialistės darbas prasideda dar prieš aštuntą valandą ryto. Pirmiausia – dienos planavimas, darbų pasiskirstymas, o tada – į mišką. „Miške praleidžiame didžiąją dienos dalį. Vieną dieną tikriname kirtimų biržes, kitą – vertiname sodinimo vietas, o trečią – stebime sanitarinę miškų būklę ar gaisringumą. Kiekviena diena vis kitokia, todėl nuobodžiauti netenka“, – sako ji.
Pavasaris miškininkams – pats darbymetis. Būtent tada prasideda miškasodis – vienas svarbiausių darbų metuose. Kasmet Telšių girininkijos teritorijoje pasodinama nuo 100 iki 150 tūkstančių medelių: daugiausia pušų, eglių, beržų ir ąžuolų. „Miškasodžio metas – ypatingas. Dirbame intensyviai, nes reikia suspėti, kol medžiai nesprogdina pumpurų. Bet matyti jauną mišką, kuris po kelių metų sužaliuoja – neapsakomas jausmas“, – pasakoja Monika.
Vasarą laukia kiti iššūkiai – reikia stebėti miškų gaisringumą, organizuoti budėjimus, o kilus gaisrui – reaguoti nedelsiant. Rudenį prasideda miškų inventorizacija, nuo sausio – jaunuolynų ugdymas, o nuo pavasario vėl iki rudens – želdinių priežiūra.Visi šie darbai vykdomi pagal FSC sertifikavimo principus, kurie užtikrina tvarų miškų naudojimą ir priežiūrą.

Miškininko kasdienybėje netrūksta iššūkių

Monika neslepia – miškininko darbas kupinas iššūkių. Vienas dažniausių – medienos kirtimo ir išgabenimo iš biržių priežiūra. Miškai dažnai būna toli nuo kelių, šlapiose vietovėse, todėl reikia gerai apgalvoti kiekvieną žingsnį. „Būna, kad diena prasideda nuo ankstyvo ryto, o baigiasi sutemus. Tenka eiti po kelis kilometrus pėsčiomis, brautis per krūmus, ieškoti geriausio privažiavimo kelio“, – pasakoja ji.
Ne mažiau iššūkių kelia ir oro sąlygos. Karštomis vasaromis tenka dirbti vilkint drabužius ilgomis rankovėmis, apsaugine apranga, o po dienos miške – atrasti įsisiurbusių erkių. Žiemą šaltis, pavasarį purvas, rudenį lietūs – visa tai darbo dalis.
Vis dėlto, labiausiai liūdina dezinformacija. „Dažnai žmonės socialiniuose tinkluose kelia nuotraukas iš kirtaviečių, rašo, kad „išpjovė visą mišką“, nors iš tiesų tai tik planuotas, tvarus kirtimas, po kurio miškas bus atsodintas. Norėtųsi, kad žmonės labiau pasitikėtų miškininkais – mes tikrai saugome, o ne naikiname miškus“, – sako Monika.

Miškas ir žmogus – viena visuma

Miškas Monikai – tai ne tik darbas, bet ir vieta, kur ji atranda save. „Kai būnu miške, galva išsivalo. Mintys nurimsta, lieka tik gamta, garsai, kvapai. Tai savotiška terapija“, – šypsosi ji. Būtent dėl to ji tiki, kad miškas ateityje bus vertinamas ne vien dėl medienos, bet ir dėl rekreacijos, sveikatinimo bei emocinės naudos.
Per pastaruosius metus Monika mato daug pokyčių miškų tvarkyme – daugiau dėmesio skiriama biologinei įvairovei, mišrių medynų kūrimui, atsparumui sausroms ir vėjui. Vis dažniau taikoma miško terapijos idėja, kai žmonės kviečiami miške ilsėtis, atgauti vidinę pusiausvyrą.
„Labiausiai didžiuojuosi, kad esu miškininkė. Matau, kaip iš mažų sodinukų per dešimtmečius išauga brandus miškas. Gal aš pati jo brandos ir nesulauksiu, bet tai, ką sodiname šiandien, matys mūsų vaikai ir anūkai. Tai labai prasminga“, – sako Monika Aukštakienė.
Miškininkystė jai dovanojo ne tik profesinį kelią, bet ir bendrystę su žmonėmis bei gamta. Ji džiaugiasi, kad šeima palaiko jos pasirinkimą, o artimieji didžiuojasi jos darbu. Laisvalaikį Monika taip pat leidžia gamtoje – keliauja, plaukia baidarėmis, ilsisi prie ežerų, dalyvauja Valstybinių miškų urėdijos sportinėse veiklose.
Paklausta, kas jai teikia didžiausią įkvėpimą, Monika atsako be ilgų svarstymų: „Šeima ir gamta. Štai du dalykai, kurie stiprina kiekvieną dieną.“
O Žemaitija, pasak jos, – tai ne tik gimtinė, bet ir širdies dalis. „Žemaitija man – tai kalvos, tankūs miškai, stiprūs žmonės ir savita tarmė. Čia viskas sava. Todėl po studijų niekur kitur ir nenorėjau išvykti – sugrįžau į savo kalvotąją Žemaitiją, kur miškas šnabžda taip, kaip niekur kitur.“