Metų sandūroje. Gyva
ŠERKŠNAS PRIMINS
Kiek langų šiąnakt jau neuždegs savų jaukių šviesų,
Kiek namų, su išplėšta Šeimininko siela,
Stūgaus beprasmybėj vienatvės maldą,
Kiek mūsų saugos laimės pasagą…
Laikas seks visada savo pasaką –
Šv. Kalėdos!
(Vilhelmina Urbonienė)
Metų sandūroje mintimis apkabinu visus. Ypač tuos, kurie mane skaudino. Ir tuos, kuriuos – kartais sąmoningai, kartais visai netyčia – skaudinau aš pati. Klydau. Ne kartą. Bet vargu ar įmanoma judėti į priekį nenusibalnojus kelių ir nosies. Jei niekada nekrenti, vadinasi, niekur ir nėjai.
Esu gyva: aštri, kartais per tiesmuka, dažnai netolerantiška. Mano supratimu, vadinamoji tolerancija neretai virsta melu į akis – reikalavimu atsisakyti nuomonės ir tapti beveidžiu pataikūnu. Bet tuo pat metu esu tikinti ir mylinti Dievą, jo alsavimą visame, kas gyva. Tikiu, kad Dievas mane tokią pasirinko ne per klaidą. Ir tikiu, kad Jis mane myli tokią, kokia esu – lygiai taip pat, kaip myli kiekvieną iš jūsų. Be išlygų, be patogumo kriterijų. Su visais mūsų nenugludintais kampais.
Brangūs mano tekstų skaitytojai – ir tie, kuriuos mano tekstai džiugino, ir tie, kuriuos jie erzino. Jei pykstate ant manęs, galbūt todėl, kad kartais tampu veidrodžiu. O veidrodžiai nemeluoja ir ne visada glosto širdį. Kaip ir man pačiai ne visada malonu matyti savo atspindį. Mes visi čia labai panašūs – su savo ydomis, silpnumu, baimėmis ir noru būti suprasti. Vienodi Dievo vaikai, besimokantys gyventi iš savęs ir iš kitų.
Nuo 2008 metų darbas redakcijoje man buvo gyvenimo būdas. Apvažiuotas visas rajonas skersai išilgai, surasti pamiršti kaimai, sutikti nematyti žmonės, begalė nuotykių, paskui naktiniai ir rytiniai tekstų rašymai, vėliau – reportažų kūrimas Ignalinos TV, po to ginčai su redaktoriumi, vėl nebylūs susitarimai. Net mano vaikas užaugo redakcijos, televizijos ir rajono renginių bei švenčių ritmu. Ignalinos turizmas
Šiandien sakau atvirai – gyvename nežinomybėje. Ignalinos televizija jau antrus metus nebekuria laidų. Laikraštis taip pat gyvena savotiškų hamletiškų svarstymų laikotarpiu, kai norai ne visada sutampa su galimybėmis: vieni virpa dėl naudos, kiti – dėl kultūrinio krašto palikimo. Sistema nėra gailestinga. Ji nežaidžia. Jei nesi patogus – tampi nereikalingas. Tai ne emocija, o faktas.
Vieni sako, kad konfliktuoju su valdžia, kiti – priešingai – kad „giedu jų giesmę“. Iš tikrųjų – nei viena, nei kita. Visada gerbiau ir vertinau asmenybes, o ne politinius atspalvius. Tiesa paprastesnė – su visų valdžių atstovais sutariu gerai. Net tada, kai simboliškai pasimojuoju arbaletu. Nes suprantu, kad jie dažnai atsiduria kur kas beviltiškesnėje situacijoje nei aš ar jūs – įsprausti tarp sistemos reikalavimų ir žmogiškos sąžinės. Niekada nekovojau su žmonėmis. Kovojau su abejingumu, su tuščia forma be turinio, su noru viską sulyginti iki nebylumo.
Šiemet per Šv. Kalėdas iš skaitytojos gavau žinutę. Joje buvo parašyta: „Daugybę metų pykau ant jūsų, nes neteisingai mane supratote. Laikas gydo. Dabar stebiu jūsų laidas.“ Tokie žodžiai ateina ne tada, kai jų lauki. Jie ateina tada, kai tiesa jau nebereikalauja įrodymų ir aiškinimosi. Žodžiai kartais pasiekia vėliau, bet jei buvo pasakyti nuoširdžiai – jie niekur nedingsta.
Šioje metų sandūroje noriu padėkoti tiems, kurie skaitė, žiūrėjo, ginčijosi, nesutiko, bet liko. Ir tiems, kurie sugrįžo. Ačiū už laiką, už kantrybę, už buvimą kartu net tada, kai nebuvo lengva.
Aš nežinau, kas bus toliau. Bet žinau viena: kol yra žmonių, kuriems rūpi, kol yra skaitančių, mąstančių ir jaučiančių – dar verta rašyti. Kartais tyliai ir romantiškai, kartais aštriai, bet visada gyvai.
Ir vis dėlto širdį spaudžia dėl gimtojo krašto, dėl tamsos ir abejingumo tūnančių žmonių širdyse. Neatsitiktinai savo tekstą pradėjau ir užbaigiu mielos kraštietės Vilės eilėmis, kurios byloja apie liūdesį, pasigendant žmogaus tarp žmonių: „Kiek langų šiąnakt jau neuždegs savų jaukių šviesų, / Kiek namų, su išplėšta Šeimininko siela, stūgaus beprasmybėj vienatvės maldą…“
Iki kitų susirašymų!
P.S. Kai kurie skaitytojai nesupranta, kodėl „pakeičiau“ vardą ir dabar oficialiai vadinuosi Laura. Vardo nepakeičiau – susigrąžinau tikrąjį. Tą, kurį man tik gimus buvo davusi mama ir kuris ilgus metus, nors vėliau ir perbrauktas, liudijo ne kasdienę mano istoriją ambulatorinėje kortelėje.
Pagarbiai –
Laura Lina Raginytė