Paskutiniais dešimtmečiais visame pasaulyje daug kalbėta ir kažką mėginta keisti ekologine tematika. Bet akivaizdu, kad žmogaus sąmoningumas priklauso nuo kiekvieno individualiai ir kas privalo įvykti su mumis, kad grožio kulto atsisakytume smulkiuose ūkiuose, neminint jau stambiųjų?..

Prekybos tinkluose, turgavietėse puikuojasi naujas derlius. Daug įvežtinės produkcijos, nes pirkėjai skuba mėgautis pačių įvairiausių vaisių bei daržovių skoniais. O kokia didelė receptų gausa internete! Tik gaminkite gaspadinės, tik ruoškite patiekalus iš visos parduodamos egzotikos.

Kiek ir kokių prekiautojų pastangų reikia, kad visa produkcija atkeliautų iki mūsų pirkėjo, rūpi ne visiems. Mus, pirkėjus, tradiciškai vilioja graži prekės išvaizda, prieinama kaina.

Bet grįžkime prie lietuviško derliaus. Pradėkime nuo savęs.

Šia tema į redakciją paskambino pasipiktinusi moteris, kurią išklausius supranti, kad ir mūsų naujas derlius – nebūtinai geras derlius, kad privalu nuolatos kiekvienam mąstyti – ką perki?..

„Turiu kaimyną, kasmet sodinantį bulves savo šeimai ir atskirai pardavimui. Tame sklype, iš kurio kasa bulves sau, nevyksta jokie papildomi tręšimo darbai. Kitame sklype, iš kurio produkcija keliauja į prekybos tinklus, ant mūsų stalų, chemija pilama be paliovos – naikinamos žolės, o paskui tręšiama ir tręšiama. Tikrai, bulvienojai užauga labai dideli ir gražūs, bulvės didelės, be kirmėlių. Bet kaimynas tokių nevalgo, o valgo visi kiti, negalintys užsiauginti. Suprantu, kad reikalingas pelnas žmogui, bet kaip pirkėjų sveikata, nes ir vaikai valgo tokias „pripompuotas“ bulves. Esu senjorė, todėl privalau taikytis su gyvenimo sąlygomis, man gerai, kaip yra. Žvelgdama į tokias situacijas, vis galvoju apie kaimyno ir kitų panašių į jį sąžinę – žmogau, juk žinai, kad nuodiji kitus, bet pinigas svarbesnis nei aplinkinių sveikata. Neturiu didelės vilties, kad mano skundas pakeis kaimyno ūkininkavimą, bet manau, kad pirkėjai, skubantys naujo derliaus į turgų, susimąstys. Nors vienas iš šimto, ir tai jau kažkas…“, – kalbėjo pašnekovė.

Tikrai, visi esame ne iš kosmoso nukritę, vaikštome ta pačia žeme, girdime, kaip pardavinėjamos uogos, surinktos pakelėje ar kitokia „įtartina“ produkcija. Bet tai, rodos, jau tik smulkmena, kiek visokių E gauname į savo maistą, nes vis linkę juokauti – negi sveikas numirsi…

Va, ekologija daugeliui ūkininkų yra tikras kosmosas. Liūdną šypsena kelia ekologiškų ūkelių plotai, įsiterpę tarp stambiųjų ūkininkų laukų. Tręšti smulkiesiems tikrai nėra prasmės.

Sveikata ir gyvenimo kokybė toliau lieka už daugelio suvokimo ribų. Klysiu sakydama, kad naujas derlius ant prekystalių džiugina visus, kad visi aklai perka, kas papuola ir valgo. Bet teisūs tie, kurie griežčiau reikalauja parduodamos produkcijos kontrolės iš atsakingų tarnybų ir skeptiškai vertina patrauklias pardavimų reklamas. Santaros klinikos perpildytos sunkių pacientų ir nebūtina kiekvienam patekti į jas, kad suvoktume ekologinės situacijos dramatizmą ir tikrovę, kurioje, dar kažką, galime pakeisti patys. Ką galime padaryti kiekvienas, veikime. 

Sigita Telyčėnaitė, („Mūsų Ignalina“)