(Ne)vykstanti kartų kaita žemės ūkio sektoriuje. Kas dėl to kaltas

Maždaug prieš savaitę pristatydamas savo vieną didžiausių ir moderniausių karvių fermų kompleksą Europoje „Agrokoncerno“ savininkas Ramūnas Karbauskis „Facebook“ paskyroje teigė, kad „jaunoji ūkininkų karta nesižavi šia pakankamai sunkia žemės ūkio sektoriaus sritimi, gyvulininkystės ūkiai, ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje sparčiai stambėja“. Į tai sureagavo jaunasis ūkininkas Ignas Saldys, iškėlęs mintį, kad jaunuosius ūkininkus į šį sektorių ateiti stabdo ne užsidegimo trūkumas, o galimybės įsigyti didesnius žemės plotus nebuvimas. Ar stambieji išties užkerta kelią jauniesiems ūkininkams?

Žemės yra..?

Reaguodamas į jaunojo ūkininko žodžius, R. Karbauskis pabrėžė, kad remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, žemės, kurią galima būtų išnaudoti žemės ūkiui, tikrai yra.

„2023 m. nedirbamos žemės plotas šalyje sudarė apie 320 tūkst. hektarų. Tai atitinka maždaug 13 proc. viso žemės ūkio naudmenų ploto. Nedirbama žemė apima apleistus laukus, pievas, ganyklas ir kitus plotus, kurie nėra aktyviai naudojami žemės ūkio veiklai. Šie duomenys rodo, kad Lietuvoje yra reikšmingas potencialas žemės ūkio plėtrai“, – įvardijo „Agrokoncerno“ vadovas.

Tuo, kad stambieji ūkiai didėtų mažųjų sąskaita abejoja ir jaunasis ūkininkas Eimantas Eigirdas. Jis tiki, kad visi plečiasi ir auga pagal savo galimybes.

„Visiems vietos po saule turi užtekti“, – ūkininkui antrina Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos vadovė Renata Vilimienė ir priduria, kad jaunieji ūkininkai žemės vienaip ar kitaip „susigaudo“.

...ar visgi ne?

LR Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas Vytautas Buivydas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvoje galioja įstatymas, jog pirmenybę įsigyti žemę turi tie, kurių sklypai ribojasi ir yra šalia.

„Viskas gerai šiuo klausimu. Tačiau kai Lietuvoje 500 ha riba negalioja, šansai įsiprausti naujam labai maži. Jaunimas skaičiuoja ir žiūri. Kiek šansų įsigyti naujos žemės turi tas, kuris valdo tik 20 ha, ir tas, kuris valdo tūkstančius“, – retoriškai klausė V. Buivydas.

Kitas reikšmingas niuansas, kurį nurodė Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas, yra paskolos. Jauniems ūkininkams bankai nėra linkę lengvai suteikti paskolas. Tad kartais, kai atsiranda galimybė įsigyti žemės, pasitaiko, jog tiesiog nepavyksta gauti paskolos.

Kritiškai V. Buivydas vertina ir paramas. Iš vienos pusės jos gali padėti, bet iš kitos pusės – investicinės paramos turi pernelyg daug dedamųjų ir neįgyvendinus tam tikrų nustatytų kriterijų suteikti pinigai gali būti ir atimti.

Jaunimas skaičiuoja

Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas įsitikinęs, kad į žemės ūkį bandantys ateiti jauni žmonės turi puikų pasiruošimą. Deja, matydami stambių ūkių įsigalėjimą, savo galimybes įsitvirtinti gali vertinti atsargiai.

„Susidaro įspūdis, kad ateini į tam tikrą monopolį, kuriame erdvės augimui nelabai suteikta“, – sako V. Buivydas. Tai, pasak jo, yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl Lietuva „neužsiaugina“ ūkininkų, o žemdirbiškos profesijos tampa vis mažiau populiarios.

Vicepirmininkui antrina ir R. Vilimienė. Ji teigia, kad šiuolaikinis jaunimas dirba kitaip, drąsiai imasi iššūkių, naujovių, tačiau moka ir puikiai skaičiuoti. Todėl jauni žmonės mato, kas atsiperka, o kas ne. Galbūt dėl to šiek tiek daugiau jaunųjų ūkininkų renkasi auginti grūdus.

„Jeigu veidas jaunas – tai šimtas procentų, jog grūdininkas, o jei veidas pavargęs ir dar snaudžia per susirinkimą, tai pienininkas. Ir nereikia net klausti. Jaunų pienininkų aš tikrai nematau“, – situaciją Kupiškio rajone apibūdino R. Vilimienė.

Tai, kad pieno sektorius tarp jaunų žmonių nėra patrauklus, patvirtina ir jaunasis ūkininkas Eimantas Eigirdas. Kartu su Lietuvos pieno asociacija dalyvaudamas Europos pieno taryboje, kurioje iš 18 šalių dalyvauja 21 organizacija, jis įžvelgia tą pačią problemą ir kitose šalyse.

„Jaunimas nenori ateiti į pieno ūkį. Turėtų vykti kartų kaita visoje Europoje, deja, ji pastebima tik grūdų sektoriuje“, – liudija E. Eigirdas.

Verslas ≠ ūkis

„Aš girdžiu, kaip sakoma, kad trūksta jaunųjų ūkininkų, bet iš tiesų daroma viskas, kad jų ir nebūtų“ – rėžia V. Buivydas ir prideda, kad kalbama ne vien apie žemę, bet ir apskritai apie požiūrį į jaunuosius ūkininkus.

„Reikia Lietuvai verslų, reikia didelių įmonių, jų gaminamos produkcijos, tik neturėtų šie verslai būti statomi iš europinių pinigų. ES investicijos yra skirtos atskirčiai mažinti“, – toliau mintis dėsto LR Žemės ūkio rūmų pirmininkas. Pasak jo, trūksta Lietuvoje diferencijuotos pagalbos.

Jos pasigenda ir E. Eigirdas. „Pagal dabartines finansavimo sąlygas stambėti vidutiniams ūkiams nėra lengva, o jei pieno gamyba Lietuvoje augtų, būtų naudinga valstybei“, – įsitikinęs jaunasis ūkininkas.

„Viskas gerai, kol viskas gerai, bet aš visada pasisakau už sveiką subalansavimą – smulkūs, vidutiniai, stambūs ūkiai. Bet ne visi turi melžti tą europinę karvutę – verslas yra verslas ir tas verslas turėtų save išsilaikyti“, – užbaigia V. Buivydas.