Šį žvėrelį dar vadina gyvūnu termometru... Kas jis? Tai barsukas. Žiemą prie minusinės temperatūros užmiega, pavasarį - keliasi. Tai tarsi žiemos ir pavasario pranašas. Žiemos metu, esant temperatūros svyravimams arti nulio laipsnių, barsukai užmiega negiliu miegu ir tik retkarčiais išlenda iš savo urvų. 

Anksčiau Lietuvoje barsukas buvo gana retas dėl tuo metu buvusios aktyvios kailių rinkos. Šiuo metu barsukų populiacija yra atsikūrusi ir tapusi itin gausia. Dėl gausos barsukai urvus įsirengia ne tik šalia sodybų, bet ir šalia gausiai žmonių lankomų vietų. Barsukai, sodybose beieškodami maisto, labai gražiai „sutvarko“ vejas ir išrenka grambuolių, kurklių lervas, sliekus. 

Barsukas yra didžiausias Lietuvos kiauninių šeimos gyvūnas. Europoje jį dydžiu lenkia tik ernis, paplitęs šiaurinėje Europos dalyje. Nors barsukas laikomas plėšriuoju žvėreliu, tačiau iš tikrųjų jis yra visaėdis. Minta uogomis, vaisiais, augalų šaknimis sėklomis, vabzdžių lervomis, varliagyviais, ant žemės perinčių paukščių jaunikliais, kartais ir maita. 

Nors barsukas ir kiauninis žvėris, tačiau į medžius nesikarsto. Jis yra labiau naktinis gyvūnas: į maisto paieškas iškeliauja temstant ir grįžta švintant. Keliauja apie du-tris kilometrus nuo savo urvų. 

Dažniausiai poruojasi rugsėjį. Kartais pora lieka ištikima visam gyvenimui. Į guolį prisišluoja lapų, žolių. Gimsta iki 4 jauniklių. Specialiai parengtame guolyje jaunikliai praleidžia 8 savaites, misdami motinos pienu. Dviejų mėnesių mažyliai išlenda iš urvo.

Barsukų urvų sistema vadinama kolonija. Koloniją kartais sudaro iki 10 urvų, tačiau vienais metais naudojasi vienu arba dviem. 

Kaip ir visi kiauniniai, barsukai mato prastai, todėl pasikliauna gera uosle ir klausa. Natūralių priešų beveik neturi, išskyrus vilkus ar lūšis, kurie, beje, jų privengia.

Parengta pagal Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato informaciją