NATO lyderiams šią savaitę susirinkus Lietuvos sostinėje, nuotaika bus pakili. Aljanso jau nebeištikusi smegenų mirtis, kaip 2019-aisiais sakė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, ir jis nebėra atgyvenęs, kaip kad 2016-aisiais pareiškė Donaldas Trumpas. Jo karinės pratybos nebėra žvanginimas ginklais, kaip 2016 metais pasakė tuometinis Vokietijos užsienio reikalų ministras, o dabar – prezidentas, Frankas-Walteris Steinmeieris. Vilniaus viršūnių susitikime bus patvirtinti nauji gynybos planai. Gynybos biudžetai auga. Trumpai tariant, NATO sugrįžo. Padavėjau, dar butelį šampano!

Tačiau tarp paplekšnojimų per petį lieka nepatogių tiesų. Galbūt NATO iš tiesų puikiai tvarkosi pagal savo sąlygas, bet ne pagal daug griežtesnius standartus, kurie iš tikrųjų yra svarbūs – išorinio pasaulio standartus.

Per pastaruosius tris dešimtmečius didžiosios Vakarų šalys, vadovaujančios NATO, sistemingai nepakankamai rimtai vertino Rusijos keliamą grėsmę. Jos nesugebėjo atgrasyti Kremliaus Ukrainoje nei prieš prasidedant karui 2014-aisiais, nei prieš plataus masto invaziją 2022-ųjų vasarį. Per pastarąsias 500 dienų jos nesugebėjo tiekti tokio kiekio ir kokybės ginklų, kokių reikia, kad Ukraina galėtų laimėti. Kolosali žmogiškoji, finansinė ir aplinkosauginė to kaina yra gėdinga.

Tiesa, Ukraina nėra Aljanso narė. Bet kieno tai kaltė? 2008 metų Bukarešto aukščiausiojo lygio susitikimo nevykusi diplomatija, dėl kurios niekas viešai neatsiprašė, nubloškė Ukrainą ir Sakartvelą į pavojaus zoną.

Įstojimas į NATO nebūtinai būtų padidinęs jų saugumą. Rytinių narių akimis, Aljansas dažniausiai tebėra „NATO-litas“, suvaržytas senų tabu, neryžtingumo ir skirtingo grėsmių suvokimo. Tai labiausiai pastebima Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje – kaip tik tose šalyse, kurioms labiausiai reikia gynybos. NATO sustiprintos priešakinės pajėgos – apie 1 000 karių kiekvienoje šalyje – yra palyginti silpnos, geriausiu atveju turinčios padėti vietos kariuomenėms sulėtinti Rusijos puolimą, o ne jį įveikti. Joms trūksta oro ir priešraketinės gynybos, tikram karui reikalingų atsargų.

Tiesa, Aljansas pereina nuo „gynybos į gilumą“ pozicijos, numatančios (manoma) atgauti per Rusijos puolimą prarastą teritoriją, prie pozicijos, kad nuo pat pirmos karo minutės bus ginamas kiekvienas žemės centimetras. Tam reikės daug stipresnių pajėgų Baltijos šalyse, geresnės infrastruktūros ir didesnių poligonų. Dėl viso to ir dar daugiau bus susitarta Vilniuje. Tačiau šiuo metu nieko iš to realiai nėra.

Dėl šios gynybos nesėkmės atgrasymui tenka didžiulė našta. Rusija turi tikėti, kad bet koks išpuolis prieš net ir labiausiai pažeidžiamą NATO narę sulauks triuškinančio karinio atsako. Kol kas tai veikia: Baltijos šalys yra saugesnės nei kada nors anksčiau savo istorijoje. Tačiau tai susiję su dviem dideliais statymais. Pirma – kad amerikiečiai sugebės panaudoti savo didžiulę karinę galią Rusijai nugalėti. Antra – kad Vašingtone sprendimus priimantys asmenys prisiims su tuo susijusią riziką.

Kol kas abu šie statymai atrodo neblogai. Joe Bideno administracija Rusiją laiko rimta grėsme. JAV karinis buvimas Europoje didėja. Už tai moka abi partijos Kongrese.

Tačiau kas nutiks, jei JAV dėmesį atitrauks krizė Kinijoje arba jei būsimasis prezidentas nuspręs, kad konfrontacija su Rusija, didžiausia pasaulio branduoline galybe, yra pernelyg rizikinga? Dar viena nepatogi tiesa: Europos NATO narės, nors ir didesnės bei turtingesnės už savo gynėją Ameriką, dabar nėra pasirengusios prisiimti šią naštą. Net ir darant optimistiškiausias prielaidas, jos negalės to padaryti per artimiausią dešimtmetį. Tačiau žvalgybos vertinimai rodo, kad Rusija sugebės atkurti savo pajėgas per trejus–septynerius metus nuo karo Ukrainoje pabaigos.

Pamirškit tą šampaną. Prašom kavos – turime dirbti.

E. Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.