Dėl valdininkų neįgalumo dvaras žūsta akyse

Vaizdas, pasitinkantis atvykus į šalies kultūros paveldo sąrašus įtrauktą Terespolio dvarą Kėdainių rajone, primena postapokaliptinį filmą. Buvusi didybė nyksta akyse – išdaužyti langai, sovietmečiu išparceliuoto pastato fasadas byra gabalais, o aplink plyti milžiniškas, kadaise buvęs įspūdingas, o dabar dilgėlėmis ir žolėmis iki juosmens apaugęs parkas. Čia, tarp apleistų ir griūvančių ūkinių pastatų, ramiai žolę rupšnoja karvės, palikdamos savo „vizitines korteles“ tiesiog ant takų. Po kojomis gali netikėtai atsiverti neuždengtas šulinys, o aukštoje žolėje slepiasi dešimtmečius nejudinti surūdiję sovietiniai kombainai. Tai – ne tik laiko, bet ir žmogiško abejingumo bei biurokratinio paralyžiaus paveikslas. O šio paveikslo centre – beviltiška iniciatyvios moters kova su sistema ir kaimynais, kurių gyvenimo būdas griauna ne tik dvaro likučius, bet ir bet kokią viltį jį atkurti. Terespolio dvaras – tipiškas sovietmečio nuskriaustas paveldo objektas. Išdalintas butais, jis tapo daugiabučiu, kuriame gyvena kelių skirtingų likimų ir, svarbiausia, skirtingų požiūrių žmonės. Dabar dvare turtą turi keturi savininkai, kurių interesai, regis, niekada neatitiks vieni kitų, daužydami į šipulius didžiausios dvaro dalies savininkės Jurgitos Nikalajevienės svajonę – prikelti dvarą naujam gyvenimui, atkurti jo dvasią ir sutvarkyti unikalų parką. Tačiau užvis labiau jos svajonės dūžta susidūrus su valdininkų neveiklumu, kurie ir turėtų rūpintis šio kultūros paveldo objekto išsaugojimu.

Dvaro savininkė: „Mano rankos surištos“

Jurgita Nikalajevienė, nusipirkusi du trečdalius dvaro ir turinti svajonę jį atkurti, puikiai supranta, kad kaimynai čia gyvena dešimtmečius, čia jų šaknys. Tačiau, pasak jos, didžiausia problema – žmonių nesupratimas, kad jie gyvena ne paprastame daugiabutyje, o kultūros paveldo objekte. „Blogiausia yra tai, kad žmonės nesupranta, kad jie gyvena paveldosaugos saugomam objekte, kad jį reikia nenaikint, bet tvarkyti“, – sako J. Nikalajevienė.

Jos iniciatyvą blokuoja paprasta, bet neįveikiama kliūtis – bendra nuosavybė. Bet kokie tvarkymo darbai, projektai ar investicijos reikalautų visų savininkų sutikimo ir dalyvavimo.

„Gaunasi taip, kad turiu rašyti projektus ir investuoti į bendrą turtą. Bet visiškai negražiai elgtis su žmonėmis, eiti per antstolius ir juos išvyti, kol kas dar nesinori. Bandome tartis, bet susitarti su jais neina“, – beviltišką situaciją pasakoja moteris.

Tačiau didžiausias Jurgitos nusivylimas – ne kaimynai, o valstybės institucijų neveiklumas. Dvaro parkas, kurio teritorijoje ir vyksta didžiausi pažeidimai, yra valstybinė žemė. Tačiau šios žemės sklypas iki šiol nėra suformuotas, todėl teisiškai jis tarsi „kabo ore“ – niekam nepriklauso ir niekas neturi teisės jo tvarkyti ar nuomotis.

„Aš pati parašiau į Aplinkosaugą, parašiau į Kėdainių savivaldybę, kreipiausi į Gudžiūnų seniūną, į „Infostatybą“, siunčiau nuotraukas ir prašiau, kad būtų imtasi veiksmų. Buvo pažadėta, kad kada bus tvarkomas Vikaičių projektas, bus suformuotas ir mūsų žemės sklypas. Žinokit, jo nesuformavo, – piktinasi Jurgita. – Kėdainių savivaldybė per trejus metus nesugebėjo paruošti to projekto. Mes net negalim išnuomoti tos žemės ir tvarkyti, nes savivaldybė nesutvarkė žemės sklypo projekto“.

Pažadai lieka pažadais, o realybė bado akis. Dvaro parke ūkininkauja Terespolio dvaro gyventoja Raimonda, kuri, pasak Jurgitos, konservacinėje zonoje laiko gyvulius, kaupia mėšlo krūvas, o karvės ganosi tiesiog prie ūkinių pastatų. Nors institucijos buvo informuotos, o pažeidėjai gavo nurodymus susitvarkyti, situacija, regis, nesikeičia.

„Ir toliau karvės parko teritorijoje, prie dvaro, atsiprašant, kaip šiko, taip šika“, – tiesiai šviesiai sako J. Nikalajevienė. Jos manymu, skiriamos baudos, jei jos išvis skiriamos, yra juokingos ir neatgraso nuo pažeidimų.

Moterį gąsdina ir akivaizdūs pavojai parke: „Parko teritorijoje yra labai daug atvirų šulinių, kurie kelia grėsmę. Vėl reikia kažkokios nelaimės, kad nuskęstų koks žmogus ar vaikas, kad tie šulinėliai būtų sutvarkyti. Raštiškai kreipiausi į aplinkosaugą, informuodama, kad valstybinėj žemėj yra nesaugūs šuliniai. Ar iki šios dienos kas nors ką atsakė? Ne, neatsakė“.

Gyventoja bijo, kad be teismo niekas nepasikeis

Kita dvaro gyventoja, Viktorija Šimkutė, jau septynerius metus gyvena Terespolio dvare. Ji, tiesa, taip pat nesutaria su ūkininkaujančia Raimonda, o ir į faktą, kad J. Nikalajevienė nusipirko didelę dvaro dalį, iš pradžių žiūrėjo priešiškai. Baimindamasi ir suprasdama, kad yra kliuvinys parko tvarkybai, ji nerimauja, kad naujoji savininkė bandys ją iš jos namų iškrapštyti lauk. Tiesa, dabar ji, kaip ir Jurgita, norėtų tvarkos, tačiau kasdien susiduria su, jos žodžiais, „sovietiniu šleifu“ ir visišku įstatymų nepaisymu.

„Kaip šita ūkininkė jojo ant visų, taip joja ir toliau“, – pokalbį pradeda Viktorija, turėdama mintyje kaimynę Raimondą. Ji patvirtina, kad NŽT aiškiai nurodė, jog valstybine žeme naudotis negalima, tačiau kaimynai toliau elgiasi lyg niekur nieko. „Jie man yra sakę: mes kaip sodinom, taip sodinsim, kaip darėm, taip darysim, mes esam čia senbuviai, aš susimokėsiu baudą ir sodinsiu toliau“, – kaimynų požiūrį perteikia moteris.

Viktorija pasakoja apie nuolatinę įtampą ir neteisybės jausmą. Kodėl vieni turi laikytis taisyklių, o kiti gali jas ignoruoti, prisidengdami senyvu amžiumi ar senbuvio statusu?

Viktorija sako, kad gavusi įspėjimus pašalinti savo augalus iš valstybinės žemės, ji tą ir padarė. Išsikasė visas gėles, mat to pareikalavo valstybinės institucijos.

Moteris kenčia ne tik nuo netvarkos, bet ir nuo tiesioginių nepatogumų. „Kada įeini į tą koridorių bendro naudojimo, ir kvapas yra tokio stiprumo nuo tų karvių, nuo visų tų mėšlinų batų, kad tikrai yra nemalonu būt“, – pasakoja ji. Viktorija sako, kad parką ir dvarą neretai atvyksta apžiūrėti turistai, ir ji juos mielai pavedžiojanti, tačiau mėšlo kvapas daro gėdą net labiau nei išbyrėję dvaro langai.

Kėdainių savivaldybė per trejus metus nesugebėjo paruošti to projekto. Mes net negalim išnuomoti tos žemės ir tvarkyti, nes savivaldybė nesutvarkė žemės sklypo projekto.

Senbuvė ginasi – čia nebėra dvaro, tik dvaro fragmentai

Trečioji pusė – ūkininkaujanti gyventoja Raimonda – save mato kaip senbuvę, kuri dešimtmečius gyveno ir dirbo šioje žemėje, o naująją kaimynę Jurgitą – kaip išsišokėlę, atėjusią su savais reikalavimais.

„Mes, klausykit, gyvenam čia 60 metų, o jinai tik atėjus čia. O kai atėjo, tai va čia taip ir nežinia, ko ieško, kaip iš kosmoso nukritus“, – sako Raimonda.

Paklausta apie daržus ir karves valstybinėje žemėje, ji turi savo paaiškinimą. Pasak jos, toje vietoje niekada nebuvo jokio parko – 40 metų ten buvo daržai. O dėl žemės naudojimo ji esą ne kartą kreipėsi į valdžią. Raimonda tvirtina, kad karvės ganosi ne parke, o prie ūkininkės, išsipirkusios buvusius dvaro pastatus, žemės.

O dėl pačio dvaro vertės ji itin skeptiška. „Autentiško nieko čia nėra. Jis tai yra tarybiniais metais atstatytas, padaryti paprasti butai. Nieko nėra likusio. Ką čia saugot? Yra tų dvarų gražių, kuriuos galima saugot, o čia nieko nebėra jau. Čia yra dvaro fragmentai, liekanos.

Tegu džiaugiasi dar, kad dar žmonės gyvena ir nesugriuvo tas dvaras visiškai“, – kaip kirviu kerta dvaro gyventoja. Ji, kaip ir Jurgita, piktinasi, kad žemės sklypas nesuformuotas, tačiau mato tai kaip priežastį, kodėl ji yra priversta naudotis žeme „neteisėtai“, nors norėtų ją nuomotis ir mokėti mokesčius.

„Aš nenoriu būt užgrobėja, tegul sutvarko tą žemę, aš išsinuomosiu, sumokėsiu. Bet vat nepadaryti planai. Kažkas nepadarė, nesutvarkė, lieka kaltas žmogus“, – kaltę institucijoms verčia Raimonda.

Dvaro parko teritorijoje stovi ir seni nameliai naminiams paukščiams, triušiams, kuriuose dabar prikrauta šiukšlių maišų. Yra ir daržai, ir karvės ganosi, ir lauko tualetai stovi./Mariaus Girutės nuotr.

Kaip trys institucijos vienos moteriškės nesuvaldo

Kai į šią istoriją įsitraukia valstybinės institucijos, prasideda tikras biurokratinis futbolas, kurio metu atsakomybės kamuoliukas spardomas nuo vienų vartų prie kitų.

Kėdainių rajono savivaldybė, atstovaujama Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjos Aurelijos Piepalienės, pripažįsta, kad parko teritorijai žemės sklypas nėra suformuotas, tačiau žada, kad formavimo projektą numatyta pradėti rengti šių metų ketvirtame ketvirtyje. Dėl parko priežiūros teigiama, kad jis šienaujamas „pagal skirtus seniūnijos biudžeto asignavimus“, nušienaujant įvažiavimą ir aikštelę.

Savivaldybė taip pat tikina, kad atvirų šulinių parko teritorijoje nėra. Nors apsilankius parke, akivaizdu, kad bent vienas atviras šulinys tikrai yra ties įsukimu į parką, šalia tvartų, kuriuose vasaros dienomis kartais būna laikomos Raimondos karvės. Šalia tų pačių, prie kurių riogso ir kelių metų senumo mėšlo krūva, jau apaugusi žolynais. Yra ir kitų šulinių, tiesa, jie lyg ir neatviri. Jiems aiškiai prieš daugelį metų sumeistrautos medinės stoginės, kurios jau vos besilaiko.

Dėl Raimondos veiklos savivaldybė nusiplauna rankas, nurodydama, kad nuo 2024 m. valstybinę žemės naudojimo kontrolę atlieka Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija (VTPSI). Būtent VTPSI, pasak savivaldybės, nustatė pažeidimus ir surašė privalomąjį nurodymą gyventojai iki 2024 m. spalio 21 d. pašalinti daržus ir šiltnamį.

„Naudotis gyventoja šia teritorija teisės neturi“, – nurodo savivaldybė. Tiesa, spalio 21-oji ėjo ir praėjo, o karvės ganosi ir toliau, mėšlo krūva kaip buvo, taip yra, šieno ritiniai taip pat.

Nacionalinė žemės tarnyba informuoja dar anksčiau kvietusi Raimondą atvykti, po to, kai buvo nustatyti jos padaryti pažeidimai, bet ji, be abejo, neatvyko.

Pažeidimų kontrolę perėmus kitai institucijai, situacija niekaip nepasikeitė. Maža to, akivaizdu, kad institucijų bendravimas tarpusavyje taip pat pilnas kliūčių. „VTPSI patikrinimo metu nustatyta, kad nesuformuotame valstybiniame žemės sklype, kurį patikėjimo teise valdo NŽT, stovi nelegalūs statiniai, kurių statytojas ar naudotojas patikrinimo metu nenustatytas. NŽT dėl statinių ir atliekų pašalinimo iš šios valstybinės žemės 2024 m. birželio 28 d. raštu kreipėsi Kėdainių rajono savivaldybę.

Apie Kėdainių savivaldybės priimtus sprendimus, veiksmus NŽT nėra informuota“,  – sako NŽT.

Tuo tarpu VTPSI atskleidžia, kad Terespolio dvaro gyventoja Raimonda už pažeidimus jau yra perduota antstoliams. Pernai lapkritį patikrinus ir pamačius, kad reikalavimo susitvarkyti Raimonda nepaisė, šių metų vasarį vykdomasis dokumentas perduotas priverstinai vykdyti antstoliui.

Raimondai yra pritaikyta administracinė atsakomybė, pagal ANK 110 straipsnio 1 dalį. Tai – savavališkas žemės, miško, vandens telkinių užėmimas arba naudojimas, kuris užtraukia įspėjimą arba baudą nuo trijų šimtų iki penkių šimtų šešiasdešimt eurų. Tiesa, ar Raimonda gavo tik įspėjimą, ar ir finansinę baudą, institucijos neatskleidžia.

NŽT: tai, kad parkas apleistas, yra savivaldybės atsakomybė

Kėdainių rajono savivaldybė informavo, kad Terespolio dvaro parko žemės sklypą planuojama suformuoti šių metų ketvirtame ketvirtyje. Suformavus ir įregistravus sklypą Nekilnojamojo turto registre, konservacinės paskirties teritoriją ir toliau tvarkys savivaldybė.

Tačiau ar galima tikėtis pokyčių? Juk ir dabar gerai matosi, kaip gi prižiūrima ir tvarkoma parko teritorija. Kas dėl to kaltas? Gal NŽT, kuriai šis žemės sklypas, kol nėra suformuotas, priklauso? Pasirodo, ne.

Nacionalinė žemės tarnyba, atstovaujama Gintarės Puodžiukaitės, patvirtina, kad parko teritorija – nesuformuotas valstybinis žemės sklypas, kurį patikėjimo teise valdo NŽT. Tačiau čia pat priduria, kad teisės aktai nenumato NŽT pareigos užsiimti ūkine veikla, pavyzdžiui, pjauti žolę ar tvarkyti atliekas. Pasak NŽT, remiantis Vietos savivaldos įstatymu, tai daryti privalo savivaldybė.

„Tokios žemės priežiūrą turi atlikti Savivaldybės įstaigos“, – aiškiai nurodo NŽT. Maža to, net ir privatūs asmenys toje žemėje, be savivaldybės sutikimo, absoliučiai jokios veiklos vykdyti negali.

NŽT patvirtina, kad net suformavus žemės sklypą, jokių karvių ganymų ir daržų auginimų jame nebus galima vykdyti. Tiesa, negalima ir dabar, bet akivaizdu, kad institucijos yra bedantės.

„Pažymėtina, kad Dvaro sodyba pernai rugsėjį Kultūros paveldo departamento direktoriaus įsakymu inicijuota skelbti valstybės saugomu kultūros paveldo objektu. Žemės reformos įstatyme yra nurodyti atvejai, kada žemė neprivatizuojama, t.y., jeigu ji yra kultūros paveldo objektų istorijos ir kultūros paminklų teritorijų sąrašus, teritorijose.

Kultūros paveldo objekto, nepaskelbto saugomu, teritorijoje draudžiama naikinti ar kitaip žaloti kultūros paveldo objekto ir jo aplinkos autentiškumą bei vertingąsias savybes, registruotas Kultūros vertybių registre“, – sako NŽT.

Paklausta, kas gi atsakingas, kad Terespolio dvaro parko teritorija atrodo kaip siaubo filme, NŽT atsako: „Kaip ir buvo minėta aukščiau, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymu, už Terespolio dvaro teritorijos priežiūrą atsakinga turėtų būti Kėdainių rajono savivaldybė“.

Išvada: paveldo objektas, tapęs įkaitu

Taigi, išeina užburtas ratas: NŽT valdo žemę, bet jos neprižiūri, rodydama pirštu į savivaldybę. Savivaldybė prižiūri tiek, kiek leidžia biudžetas, ir sako, kad už pažeidimus atsakinga VTPSI. VTPSI fiksuoja pažeidimus ir nustato terminą jiems pašalinti, tačiau, kaip rodo praktika, ankstesni įspėjimai ir baudos nebuvo veiksmingi. O kol institucijos stumdo atsakomybę, Terespolio dvaras ir jo parkas toliau skendi chaose.

Terespolio dvaro istorija – tai ne tik pasakojimas apie nykstantį pastatą. Tai – diagnozė sistemai, kurioje iniciatyva baudžiama, o abejingumas ir įžūlumas klesti. Tai istorija apie tai, kaip vieno žmogaus svajonė atkurti dalelę Lietuvos istorijos įkalinama tarp kaimynų nesutarimų ir biurokratinės mašinos, kurioje kiekvienas sraigtelis atsakingas už savo siaurą sritį, bet niekas nemato bendro vaizdo.

Centrinė problemos ašis – dešimtmečius nesuformuotas valstybinės žemės sklypas. Šis teisinis vakuumas leidžia vieniems savivaliauti, o kitiems suriša rankas bet kokiems legaliems veiksmams. Ironiška, bet dėl šios problemos piktinasi visos konflikto pusės, tačiau kiekviena su savais motyvais.

Kol savivaldybė žada pradėti sklypo formavimo darbus, kol VTPSI laukia nurodymų įvykdymo, o NŽT stebi viską iš šono, Terespolio dvaras tęsia savo lėtą ir skausmingą agoniją. Kiek dar tokių pažadų ir terminų turės praeiti, kol situacija pajudės iš mirties taško? Ar Terespolio dvaras sulauks savo atgimimo, ar taps dar vienu paminklu prarastoms galimybėms ir biurokratiniam paralyžiui?

Terespolio dvaro sodybos fragmentai yra įrašyti į Kultūros vertybių registrą ir jiems taikoma teisinė apsauga. Už nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos politikos įgyvendinimą, objektų būklės stebėseną ir priežiūrą yra atsakingas Kultūros paveldo departamentas (KPD) prie Kultūros ministerijos. Būtent KPD vykdo tiesioginę paveldo objektų priežiūrą.

•Visi veiksmai kultūros paveldo objekto teritorijoje turi atitikti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo reikalavimus. Kaip informavo KPD atstovai, reaguodami į situaciją, jie ne kartą kreipėsi į kitas atsakingas institucijas – Nacionalinę žemės tarnybą ir Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją (VTPSI) – dėl galimų pažeidimų valstybinėje žemėje. VTPSI yra surašiusi privalomąjį nurodymą pažeidimams pašalinti.

•Nekilnojamųjų kultūros vertybių valdytojai, įskaitant ir privačius asmenis, turi galimybę gauti paramą tvarkybos darbams. Jie gali teikti paraiškas finansavimui gauti pagal viešai prieinamą Nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkybos darbų finansavimo tvarkos aprašą. Svarbu paminėti, kad sprendžiant dvaro teritorijos naudojimo klausimus, ypač susijusius su ilgalaikiais gyventojais, visuomet siekiama dialogo ir visoms pusėms priimtino kompromiso.

•Kalbant apie atsakomybę už objekto būklę, kaip informavo KPD atstovai, situacija yra sudėtinga ir kompleksinė, reikalaujanti kelių institucijų bendradarbiavimo. KPD Kauno teritorinis skyrius yra atlikęs patikrinimus, teikęs raštus ir bendradarbiavęs su kitomis institucijomis, siekiant spręsti problemą. KPD taip pat informavo, kad šiam dvarui trečiąjį ir ketvirtąjį šių metų ketvirtį bus skiriamas padidintas dėmesys, po kurio bus galima įvertinti, ar situacija keičiasi.