Vis dažniau išgirstame nuogąstavimų, kad kaimai „miršta“ ir čia pat pateikiamos reiškinio priežastys. Viena iš jų – darbo vietų trūkumas bei kokybiškų paslaugų stoka. Į situaciją galima žiūrėti įvairiai, bet ar niekas nepagalvojo, kad viskas buvo ir yra atvirkščiai – kaimai dirbtinai „marinami“, pateikiant juos kaip neperspektyvias, nepatrauklias erdves šiuolaikiškam žmogui, o gal teisingiau – komfortą mėgstančiam tinginiui. Ši istorija prasidėjo maždaug prieš 100 metų ir dabar, įgijusi maksimalų pagreitį, buldozeriu važiuoja per kaimiškas savivaldybes. Ignalinos kraštas – ne išmintis. Sustabdyti tai – lyg Sizifo darbas, bet kas pasakė, kad Sizifo darbas yra beprasmis ir negali duoti rezultato? Atskaitos taškas šįkart bus ne Ignalina, o vos per 5 km nuo jos nutolusi Kazokinė. 

Šiandien jau nereikia sakyti, kokią „paslaugą“ Lietuvai padarė kaimų naikinimo projektas. Ištisos šviesuolių kartos buvo išviliotos į miestus ir paverstos iš dalies „socialiai neįgaliais“, ligų varginamais gerovės valstybės piliečiais, besigėdijančiais šaknų, kurios kažkada ir davė jiems visą pagrindą: sveiką protą ir tvirtą kūną. Aptemdyti komforto ir įvairių priklausomybių bei paniekos tam pačiam kaimui, jie įvairiomis priemonėmis ir toliau tęsia destruktyvius projektus, net nesuvokdami, kad tą pačią akimirką, kai nebeliks kaimų, nebeliks ir jų. 

Visa naikinimo sistema taip puikiai veikia, kad net ir didžiojoje dalyje kaimiškų savivaldybių dirbantys valstybės tarnautojai bei biudžetinių įstaigų ar organizacijų darbuotojai aklai vykdo „nuleidžiamus“ absurdiškus nurodymus, inicijuoja imituojamus „gelbėjimo“ projektus, kurie iš tikrųjų tik gilina prarają. 

Galima būtų kalbėti ir apie švietimo bei sveikatos sistemas, bet tai kitų straipsnių tema. Viską išvardinti sudėtinga, nes konkreti tiksinti laiko „bomba“ paleista prieš gerus 30 metų, Kovo 11-ąją atkūrus Nepriklausomybę, jau išnaudojo limitą. Problema ta, kad praradusiems gebėjimą savarankiškai mąstyti ir kurti daliai žmonių tai tapo pražūtingu įvykiu. Įsprausti į suplanuoto gyvenimo rėmus, dalis žmonių ir šiandien nesuvokia savęs kaip laisvų, kūrybingų būtybių, nes jie jaučiasi tegalį būti tarnais (nurodyta: kada užaugti, ko mokytis, kur ir ką dirbti, kam mokėti, kada ir kuom pradėti sirgti, kada numirti). Didžioji jaunimo migracija įsibėgėjo tuomet, kai juos pagal save išsiugdžiusi sistema leido pasijusti laisvais. Akimirksniu kilo sumaištis, nes paaiškėjo, kad jau kelios žmonių kartos temoką tik tarnauti ir kitaip net nesugebantys išgyventi, todėl puolė į depresiją, alkoholizmą ir pan. Kaimai ištuštėjo, nes vieni prasigėrė, o kiti išskubėjo ten, kur galį save realizuoti kaip tarnai. Liko vienetai – paskutinieji mohikanai, pasiryžę nešti protėvių vėliavą iki galo. 

Šįkart pradėsime nuo Kazokinės bei aplinkinių Panižiškės, Zuikų, Sabališkės kaimų kasdienybės ir planų. Tam, kad tie planai būtų realizuoti, reikalingas visų susiklausymas ir bendras darbas. Bet aišku viena, kad gyvenančiųjų Ignalinos krašte žmonių bei ketinančių čia kurtis gyvenimo sąlygos būtų bent jau pakenčiamos, reikia įdėti pastangų. Žinoma, kalbėti apie Kazokinės krašto (o gal rinkiminės apylinkės) viziją ir ilgalaikę strategiją yra neįmanoma, nes net aiškios Ignalinos vizijos nėra, tačiau minimaliai pagerinti infrastruktūrą tiesiog būtina. 

Jau bene 20 metų žmonės turi problemų dėl geriamojo vandens kokybės (vasario 15–22 d. Kazokinėje iš čiaupo tekėjo ne vanduo, o „mazutas“), neišspęsta pavojų kelianti senų medžių problema, žmonės turi atliekų tvarkymo klausimų, rūpesčių kelia kelių būklė, susiekimo klausimai, žemių „dingimo“ rūpesčiai, galimų turistinių maršrutų sutvarkymas ir kitos problemos. Tokių dalykų žmonės patys išspręsti tikrai negali. 

Kazokinės gyventojų iniciatyvinė grupė pakvietė (asmeniškai) atvykti rajono valdžios bei jiems pavaldžių įstaigų atstovus į susitikimą su Kazokinės ir aplinkinių kaimų gyventojais konstruktyviam pokalbiui, planavimui. Susitikimas vyks 2024 m. kovo 14 d. 17.30 val. Kazokinės bendruomenės salėje. Kviečiami gyventojai aktyviai dalyvauti ir paruošti pasiūlymų, idėjų. 

Galima tyliai piktintis, nekęsti, lieti tulžį, bet galima ir kalbėtis, ieškoti sprendimų, drauge kibti į darbus ir turėti rezultatą, tegul ir ne tą pačią akimirką. Keliai tiesiasi einančiam…