Varnių katedra ir parapinė bažnyčia

Anksčiausiai Telšių rajono teritorijoje buvo pastatytos Varnių, Luokės, Žarėnų, Pavandenės, Tryškių, Lieplaukės, Janapolės, Nevarėnų bažnyčios. Nė viena iš paminėtų dabartinių nėra pirmoji. Išskyrus Varnių Šv. Petro ir Povilo bažnyčią – buvusią Žemaičių vyskupijos katedrą – visos kitos dabartinės bažnyčios pastatytos XVIII amžiuje. Be to, Varniuose ir minėtose miesteliuose stovi kartais jau nežinia kelintos bažnyčios. Per amžius vienos suseno arba sudegė, todėl buvo statomos naujos. Kaip bažnyčios atrodė XVI-XVII amžiais, dalinai galima spręsti iš Žemaičių vyskupų to meto vizitacijų aktų, užuominų kituose istoriniuose šaltiniuose.

Alvydas Ivoncius

Sudegusios Katedros vieta Seminarijos kalnelyje

Čia pereiname prie kitos temos. Iškilesni dvasininkai dažniausiai buvo laidojami savo parapijų bažnyčiose (ne šventoriuose) po grindimis arba kriptose. Nėra žinoma, kiek apskritai Žemaičių vyskupystės vyskupų galėjo būti palaidota Varniuose. Žinoma, jie buvo laidojami Katedroje.
Iki šiol neatsakyta į klausimą, ar Katedroje, kur dabar yra Žemaičių vyskupystės muziejaus pastatas, buvo rūsiai su laidojimo kriptomis. Neabejojama Katedrą toje teritorijoje buvus, tačiau kol kas tiksliai nežinoma, kurioje vietoje ir kokio dydžio. Linkstama manyti, kad Katedra buvo vidiniame dabartinio Žemaičių vyskupystės muziejaus kieme.

Šią prielaidą patvirtina archeologiniai tyrinėjimai. 2021 metais archeologinius tyrinėjimus atlikę Donatas Zubrickas ir Mindaugas Brazauskas apžvalgoje „Tyrimai Varnių Žemaičių vyskupystės muziejaus aplinkoje („Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2021 metais“ rašo: „Tokiu atveju manytina, kad dabartinio kiemo centrinėje dalyje yra stovėjusi Varnių katedra, o vėliau jos vietoje iki seminarijos pastato statybos pradžios medinė šv. Trejybės bažnyčia. Deja, jokių pamatų ar mūro liekanų kol kas neaptikta, todėl šiai versijai patikrinti kol kas neturima duomenų“.)

Archeologiniai duomenys aptikti 2022 metais, toliau tyrinėjant dalį teritorijos prie muziejaus pastato. Šių tyrinėjimų apžvalgoje, paskelbtoje knygoje „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2022 m.“, Nerijus Brazdeikis ir Mindaugas Brazauskas patvirtino: „Buvo aptikti du sienų fragmentai, kuriuos sudaro apie 31x15x7,5 cm matmenų kalkiniu skiediniu rištos plytos su braukomis. Architektūros tyrimų metu konstatuota, kad šios mūro liekanos preliminariai datuojamos XVI a. viduriu –1680 m. laikotarpiu ir sietinos su ankstesne medine Katedra, stovėjusia šioje vietoje iki 1680 m. gaisro. Mūro liekanoms suteikta teisinė apsauga“.

Nerijus Brazdeikis ir Mindaugas Brazauskas apžvalgoje rašė, kad 1680 metais sudegus medinei Katedrai, jos vietoje 1725 metais pastatyta medinė šv. Trejybės bažnyčia. 1748 metų vyskupo pranešime Romai nurodoma, kad ji stovi apie 200 žingsnių nuo Katedros (dabartinės Šv. Petro ir Povilo bažnyčios – Autorius), jos rūsiuose yra keletas žemaičių vyskupų ir kapitulos narių palaikų“.

Tai labai svarbi žinutė. Rūsiai tikriausiai buvo likę po 1680 metų gaisro. Gali būti, jie ir dabar tebeslypi po žeme. Tačiau Žemaičių vyskupystės muziejaus vidinio kiemo centrinė dalis dar nėra ištyrinėta, todėl nežinome, ar kas iš tų rūsių liko.

Anot archeologų, 1765-1770 m. šioje vietoje nugriovus švč. Trejybės bažnyčią, buvo pastatyti nauji kunigų seminarijos rūmai (ten pat. p. 34). 1785 m. gaisro metu nukentėjo seminarija, katedra, kanauninkų namai. Galima daryti prielaidą, kad švč. Trejybės bažnyčios rūsiuose buvę vyskupų ir kapitulos narių palaikai prieš nugriaunant bažnyčią buvo pernešti į Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios rūsius. Taip pat manoma, kad į Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčią, didįjį rūsį, buvo pernešti ir vyskupo Merkelio Giedraičio palaikai iš senosios katedros.

Iš Tarkvinijaus Pekulo vizitacijos akto žinome, kad jis Katedroje matė šiurkščiai sumūrytą vyskupo Jurgio Petkevičiaus antkapį. Merkelis Giedraitis ir Mikalojus Daukša turėjo būti palaidoti toje pačioje Katedroje, kurią vizitavo Tarkvinijus Pekulas, kadangi jų mirties metais stovėjo.

Jonas Genys straipsnyje „Varnių raida iki XVII a. pabaigos“ (Žemaičių praeitis. Varniai, IV tomas, 1996) užsiminė apie Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomus archeologo Vito Valatkos užrašus. Jis užrašė pasakojimą, kad kasant pamatus žemės ūkio mokyklos bendrabučiui, buvo rastas mūrinis „tunelis“ su žmonių kaulais. Deja, nežinoma, kas su tuo „tuneliu“ vėliau nutiko.

Seniausios Varnių kapinės

Varnių senkapis ir krikščioniškojo laikotarpio kapinės dabartinio Žemaičių vyskupystės muziejaus aplinkoje tyrinėtas ne kartą, tačiau dažniausiai fragmentiškai, kai kildavo būtinybė ką nors statyti ar tiesti po žeme. Archeologinius tyrinėjimus atliko Laimutė Valatkienė, Dalia Karalienė, Jonas Genys, Donatas Zubrickas, Nerijus Brazdeikis, Mindaugas Brazauskas. Tyrinėjimų apžvalgos paskelbtos tęstinio leidinio „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“ tomuose. Tyrinėjimus apžvelgė Jonas Genys: „Varnių senkapiai. Žemaičių praeitis, 1 tomas, 1990; „Varnių raida iki XVII a. pabaigos, Žemaičių praeitis. Varniai, 1996“.

Jonas Genys straipsnyje „Varnių senkapiai“ pastebėjo, kad bent iki XVI amžiaus pradžios senkapyje žmonės laidoti su papuošalais, ginklais, kitomis įkapėmis, kas būdinga pagoniškojo laidojimo tradicijai. Ir tai keista, nes Varniai buvo Žemaičių vyskupystės centras, čia jau XV amžiuje stovėjo parapijinė bažnyčia ir Katedra. Iškalbingas ir tiksliau datuojamas buvo vienos moteris kapas. Ji palaidota su verpstuku, žalvariniu žvangučiu, pasagine sege, žalvarine kryžine sege, kryžmine sege, dviem žiedais ir Kazimiero Jogailaičio denaru.

Moneta leido kapą datuoti paskutiniu XV amžiaus ketvirčiu. Taigi, nepaisant parapinės bažnyčios ir Katedros, pačiuose Varniuose pagoniškojo laidojimo, o sykiu ir su juo kitos tradicijos dar buvo gyvastingos. „Tad mūsų tyrimų duomenys, raštinės žinios leidžia teigti, kad ne tik kaimo, bet ir Varnių žmonės XV a.-XVI a. pradžioje buvo daugiau pagonys negu krikščionys“, – minėtame straipsnyje rašė Jonas Genys.

Pagoniškųjų senkapių dalys buvo sunaikintos statant toje vietoje Katedrą, o vėliau – ir kunigų seminarijos pastatą.

Nuo XV amžiaus turėjo būti laidojama ir parapinės bažnyčios šventoriuje, kadangi krikščioniškųjų kapinių būta beveik vien prie bažnyčių arba jose.

Archeologinių tyrimų duomenimis, Žemaičių vyskupystės muziejaus aplinkoje buvo laidojama XIV-XVIII amžiais, ir gana tankiai. Motiejus Valančius rašė, kad 1680 metais Katedrai sudegus, „vietoj bažnyčios paliko kapai katedros bažnyčios, kuriuose užvis kunigai laidodavosi. Nugriovus šv. Trejybės bažnyčią ir 1770 metais čia pastačius kunigų seminarijos pastatą, greičiausiai kapinės nunyko.

Archeologai Žemaičių vyskupystės muziejaus aplinkoje aptiko palaikus, suguldytus keliais sluoksniais. Senieji, pagoniškojo laikotarpio, buvo su gausesnėmis įkapėmis. Krikščioniškojo laikotarpio kapuose įkapių kaip ir nėra, išskyrus kryželius, medalikėlius. Tačiau išsiskyrė netoli sudegusios Katedros pamato 2022 metais rastas vienas kapas. Archeologai jį aprašė: „Ypatingas kapas – į rytus nuo mūro liekanų perkasoje 9 aptiktas kapas 111. Jame palaidotas daugiau nei 40 metų vyras, pagal išskirtines įkapes – aukštuomenės atstovas. Tenka apgailestauti, kad kaukolės dalis iki apatinio žandikaulio buvo sunaikinta vėlesnių kasimų metu.

Kapas išsiskyrė tuo, kad mirusysis buvo palaidotas su kovos kirviu, 1 metro ilgio kardu, lokio nago amuletu, pentinais, įvijiniais, veikiausiai ant pirštinės užmaunamais didelio skersmens žiedais, diržo sagtimi ir sagtelėmis. Visi šie XVI a. radiniai dėl ypatingos svarbos buvo tuoj pat perduoti restauruoti“.