Žalumynai visą žiemą

Skaitytojams buvau įsipareigojęs, kad nuolat informuosiu, rašysiu apie naujoves, pasiekimus, procesus, vykstančius vienoje perspektyviausių sričių – vertikalioje žemdirbystėje, kuri mus aprūpina žalumynais visais metų laikais. Lankantis prekybos centruose matome, kad žiemos metu žalumynų ant prekystalio nemažiau nei vasarą. Pas mus jie daugiausia atkeliauja iš pietinių šalių, bet jau turime ir savo krašte žiemos metu užaugintų žalumynų, daržovių. Esu rašęs, kad Vilniuje jau nuo 2023 m. veikia įmonė „Leafood“, kuri ištisus metus augina įvairiausius žalumynus. Jie auginami 4 tūkst. m2 plote, per dieną gaunama 1 tona produkcijos. Derlius 200 kartų gausesnis, nei naudojant tą patį plotą tradiciniame ūkyje, jis nuimamas iki 15 kartų per metus.

Išskiriu uždaros vertikalios žemdirbystės tris vystymosi etapus. Pirmas etapas praktiškai jau įgyvendintas, išmokta auginti pagrindines žalumynines-prieskonines daržoves. Antras etapas yra taipogi prasidėjęs – pradėtos kultivuoti uoginės kultūros, daugiausia braškės. Šiame etape yra spręstinų problemų, pirmiausia su uoginėmis kultūromis. Bandoma dirbti, kad derėjimo, subrendimo laikas, tiksliau vegetacijos periodas būtų kuo trumpesnis. Tai remontantinės kultūros ir pageidautina, kad uogynai būtų kuo žemesni.

Tai gana lengvai išsprendžiamos problemos ir, manau, nesunku būtų į augintinų uogų sąrašą įtraukti avietes, juoduosius ir raudonuosius serbentus, agrastus, gal ir taip mėgstamas šilauoges. Sunkiau būtų su vaismedžiais, kad ir su koloninėmis obelimis. Jų aukštis neturėtų viršyti 1 m (dabar siekia 1,5–2,5 m) ir derėtų bent 2–3 kartus per metus. Manau, selekcininkams-genetikams taikant genų redagavimo CRISPR-Cas9 technologiją, tai taip pat realiai išsprendžiama problema. Tai pasakytina ir apie kriaušes, slyvas, vyšnias, abrikosus, persikus, nektarinus, persimonus ir kitus vaismedžius. Taigi, antrame etape yra dar daug darbų. 

Trečias etapas būtų, kai pereinama kultivuoti tas kultūras, kurios tradiciškai užima didžiulius plotus. Tai bulvės, morkos, cukriniai runkeliai (jei dar auginsime dėl cukraus), kukurūzai, techninės kultūros ir pagaliau grūdinės kultūros. Tam, kad ta linkme būtų judama, reikia kelių sąlygų. Pirmiausia, kad dar labiau padaugėtų ekstremalių orų, kurie vis labiau dažnėja, galinčių sunaikinti visų metų puoselėtą kultūrų derlių. Tiesa, to scenarijaus nelinkiu, bet faktas akivaizdus. Ūkininkavimas, itin augalininkystės sektoriuje, visame pasaulyje tampa savotiška loterija. 

Antras labai svarbus momentas – didelės kapitalinės investicijos ir palyginti didelės energetinės sąnaudos. Visa tai galima būtų pradėti įgyvendinti šalies ir pasauliniu mastu, jei ne milžiniškos išlaidos, kurios skiriamos gynybai, ginklavimosi varžyboms. Vien 2024 m. pasaulyje karo mašinai buvo išleista virš 2 bilijonų dolerių (JAV dalis beveik pusė). Jeigu bent pusė tų kasmetinių lėšų, skiriamų žmonių naikinimui, žudymui būtų skiriama plėtoti uždarai vertikaliai žemdirbystei, per kokį 10 metų pasaulio žmonija būtų aprūpinta pagrindiniais augalinės kilmės produktais.

O atsilaisvinusius milžiniškus žemės plotus grąžintume natūraliai gamtai, kitoms reikmėms. Nebeaiškinsiu, kiek materialinių resursų pereinant prie vertikalios uždaros žemdirbystės būtų sutaupoma trąšoms, vandeniui, apsaugos priemonėms nuo ligų ir kenkėjų,. Esu kadaise paskaičiavęs ir rašęs, kad 20 ha vertikaliame pastate (fabrike) su 20 aukštų (stelažų) auginant kviečius ir nuimant 5 kartus per metus derlių, galima užauginti 20 000 t grūdų. Tiek tonų prikulti lauko sąlygomis galima tik užsėjus ne mažiau 2,5–3 tūkst. ha. žemės plotų.

Autorius Pranas Zubrickas