Vadybos, šėrimo ir genetiniai sprendimai – kaip atskirti?

Dr. Donata Uchockienė, pieno ūkių konsultantė, UAB „Gameta LT“

Pieno ūkiuose vadybos sprendimai dažnai priimami pagal nuojautą: jei bandoje kartojasi problema, ją siekiama „išveisti“. Tačiau ne visos problemos yra genetinės kilmės. Kai kurios jų – šėrimo, aplinkos, higienos ar darbuotojų veiklos rezultatas. Tuo tarpu veisimas yra lėtas ir ilgalaikis įrankis, kuris veikia tik tada, kai pataikome į tikrąją priežastį.

Prieš bandydami “išveisti” problemą, paklauskime: ar tikrai problema yra genai – o ne procesai?

Paveldimumas: ką jis reiškia praktiškai?

Paveldimumas (angl. heritability) nurodo, kiek konkretaus požymio pikytis priklauso nuo genetikos, o kiek – nuo aplinkos. Tai yra išreiškiama skaitiniu dydžiu nuo 0 iki 1.

• 0,05–0,15 (arba 5-15%): mažas paveldimumas (pvz., apsivaisinimas, mastitas, nagų sveikata);
• 0,20–0,30 (arba 20-30%): vidutinis paveldimumas (pvz., kūno sandara, veršiavimosi savybės);
• >0,30 (arba virš 30%): didelis paveldimumas (pvz., pieno kiekis, riebalų ir baltymų procentai) [1].

Tai reiškia: kuo mažesnis paveldimumas, tuo mažesnė genetinė įtaka, ir tuo svarbesni tampa vadybos ir aplinkos veiksniai. Pavyzdžiui, jei bandoje daug mastitų, o paveldimumas šiam požymiui siekia vos 0,10, tai ūkio rezultatus lemia 90 % ne genetiniai veiksniai [2].

Trijų sprendimų lygmenys

1. Vadybinės problemos – tai veiklos organizavimo, atsakomybių, procedūrų, kontrolės trūkumo pasekmės.Pvz., karvės pervargusios, blogos laikymo sąlygos, nestebimos rujos, chaotiška melžimo eiga.
2. Šėrimo problemos – susijusios su racione esančiu disbalansu: per mažai sauso medžiagos, per didelis baltymų kiekis, raciono nepastovumas, netinkamos veršelių girdymo schemos.
3. Genetinės problemos – požymiai, kurių neįmanoma ar sunku keisti trumpuoju laikotarpiu ir kurie kartojasi tarp karvių ar to paties buliaus dukterų. Pvz., trumpas produktyvumo laikotarpis, sisteminis vaisos sutrikimas, laktacijos kreivės nestabilumas.

Kai karvė duoda mažai pieno dėl prasto pašaro suvartojimo – tai ne genetinė problema. Bet jei ji ėda gerai, bet vis tiek neproduktyvi – verta peržiūrėti jos kilmę.

Veisimas: lėtas, bet tvarus sprendimas

Veisimas turi tris pagrindines savybes:

• Lėtumas – rezultatai pasimato tik po 3–5 metų;
• Tvarumas – kai pagerinamas požymis, jis perduodamas toliau;
• Kryptis – veisimas turi būti susietas su bandoje fiksuojamais duomenimis, o ne „nuojauta“ [3].

Pavojingiausias scenarijus – kai ūkis bando išspręsti vadybinę ar šėrimo problemą per veisimą. Tuomet pasirenkami buliai su aukštais rodikliais, bet vadybinė aplinka išlieka tokia pati. Rezultatas – nusivylimas genetika ir klaidinga išvada, kad „niekas nepadeda“.

Praktinė patikra: kaip atskirti problemos tipą?

• Ar problema atsirado po pokyčio? Jei taip – tikėtina, kad ji susijusi su vadyba ar šėrimu.
• Ar ji kartojasi tik tarp kai kurių bulių dukterų? – galima genetinė prielaida.
• Ar ji reaguoja į aplinkos gerinimą (tvarką, melžimo procesą, racioną)? – tai ne genetika.
• Ar sprendimas reikalingas šiandien ar po penkerių metų? – tai padeda pasirinkti įrankį.

Išvada

Veisimas yra galingas įrankis. Bet jis neveikia greitai ir nesprendžia to, kas kyla iš netvarkos. Ūkiai turi mokytis matyti problemos priežastį, o ne tik simptomą.

Ne visos problemos paveldimos. Kai kurios sprendžiamos tvarka, disciplina, šluota – ir tik tada genetika.

Ir pabaigai…

Ar verta gerinti silpnai paveldimus požymius?

Taip, silpnai paveldimus požymius verta gerinti, tačiau su aiškiu supratimu, ko tikėtis. Kadangi tokiems požymiams (pvz., somatinių ląstelių skaičiui, vaisai, nagų sveikatai) didesnę įtaką turi aplinka nei genai, juos reikia gerinti derinant dvi strategijas: trumpalaikę vadybinę korekciją ir ilgalaikį genetinį kryptingumą.

Genetiniu požiūriu, svarbu rinktis bulius, kurių dukterų rezultatai atspindi gerą kontrolę to požymio – pavyzdžiui, žemesnį mastito indeksą, geresnį vaisos rodiklį ar mažesnį išbrokavimą dėl šlubavimo. Pagerėjimas tokiu atveju yra lėtas, bet kaupiamasis – jis veikia tik tada, kai išlaikoma gera ūkio aplinka.

Veisimas veikia kaip „užraktas“ – jei sukuriame gerą sistemą, genetika padeda ją stabilizuoti.

Todėl silpnai paveldimus požymius verta gerinti tada, kai jau kontroliuojame šėrimą, higieną, darbų eigą ir procedūras. Tuomet genetinis tobulinimas tampa tvarus, o ne atsitiktinis.

Literatūra:

[1] VanRaden, P. M. (2004). Invited review: Selection on net merit to improve lifetime profit. Journal of Dairy Science, 87(7), 3125–3131.
[2] Parker Gaddis, K. L., Cole, J. B., Clay, J. S., & Maltecca, C. (2016). Genomic selection for producer-recorded health event data in US dairy cattle. Journal of Dairy Science, 99(7), 6075–6083.
[3] Miglior, F., Muir, B. L., & Van Doormaal, B. J. (2005). Selection indices in Holstein cattle of various countries. Journal of Dairy Science, 88(3), 1255–1263.