Iš lauko į tvartą – grūdininkai raginami persiorientuoti

Antradienį per žurnalistams surengtus pusryčius Žemės ūkio ministras Andrius Palionis paragino grūdininkus kurti didesnę pridėtinę vertę ir imtis... kiaulininkystės. Pasak ministro, tai esą viena iš galimybių sustiprinti žemės ūkio sektorių ir išnaudoti paramos priemones, leidžiančias persiorientuoti į gyvulininkystę. Tačiau šis pasiūlymas ūkininkų bendruomenėje sulaukė daugiau nuostabos ir kritikos nei pritarimo.

Ar realu sugrįžti į kiaulininkystę?

Lietuvos grūdų augintojų asociacijos (LGAA) vadovas Audrius Vanagas tokį raginimą vadina paradoksu. „Iš pradžių buvo dedamos visos pastangos, kad smulkūs kiaulininkystės ūkiai išnyktų, o dabar bandoma visus sugrąžinti. Bet sugrįžti nėra taip paprasta“, – sako jis.

Pasak A. Vanago, ne kiekvienas ūkininkas gali įgyvendinti visus sugrįžimo reikalavimus – pradedant nuo atstumų iki gyvenviečių ir baigiant sudėtingais leidimais bei aplinkosauginių normų laikymusi.

Jam antrina ir Šakių rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas Ignas Duoba: „Bendrąja prasme kurti pridėtinę vertę tikrai reikia. Bet šie konkretūs siūlymai yra nerealistiniai. Mano tarpe yra ūkininkų, kurie patys yra pabėgę iš šios srities. Šakių rajone tikrai nemažai grūdininkų yra anksčiau buvę gyvulininkai. Ir mano paties tėtis anksčiau laikė apie 100 kiaulių, bet galiausiai pasiskaičiavo, kad tai neapsimoka. Ir laiku pabėgo iš šio sektoriaus. Lengva pasakyti – imkite ir keiskite veiklos kryptį“.

Grūdai negeneruoja pajamų, bet keisti kryptį – rizikinga?

Žemės ūkio ministras Andrius Palionis tikina, kad laikas, kai grūdai užtikrindavo pajamas, jau praėjo.

Pasak jo, reikia galvoti, kaip iš hektaro sukurti daugiau vertės, nes grūdų kaina vargu ar kils, ypač kai į ES anksčiau ar vėliau bus priimta Ukraina. Ministerija taip pat numato, kad grūdininkai galės pasinaudoti parama pagal priemonę „Investicijos į žemės ūkio valdas“, kur numatoma galimybė gauti iki 1 mln. Eur paramos su įsipareigojimu auginti kiaules. Bet ar tai patrauklu žemdirbiams?

„Pradėkime nuo to, kad keistųsi visokios mokestinės bazės, politika, aplinka, ligos, reglamentavimai... Jeigu nuoširdžiai, tai nelabai įsivaizduoju, kas ryžtųsi taip rizikuoti. Gyvulininkystės ūkyje reikia kitokios technikos, pertvarkyti ir pritaikyti infrastruktūrą, pusę įrangos reikėtų keisti, reikia juk ir mėšlidžių, srutovežių... Aš labai abejoju, ar kas ryžtųsi keisti“, – įsitikinęs I. Duoba.

Europa kalba apie eksportą, o Lietuva – apie užsidarymą?

A. Vanagas taip pat priminė ir ES veiklos bei politikos gaires, kuriose yra aiškiai apibrėžtas įsipareigojimas mažinti badą trečiosiose šalyse ir gerinti prekybos balansą. Tai reiškia, kad ES skatina eksportą, o ne lokalų užsidarymą. „Ar su kiauliena ką nors Afrikoje nustebinsime? Vargu. Eksportuoti verta ilgo galiojimo ir plataus vartojimo produktus, o ne tai, kas reikalauja sudėtingos logistikos“, – teigia jis. Jo nuomone, pridėtinę vertę būtina kurti, bet ne per prievartą.

„Reikia skatinti perdirbimą, o tam būtinos investicijos, technologijos ir valstybės parama. Tai buvo numatyta ir ankstesnės Vyriausybės planuose. Tad klausimas – ar eisime ta kryptimi, kuri iš esmės spręs problemą, ar ta, kuri tik ją užmaskuos?“, – retoriškai klausia LGAA vadovas.

Baigdamas pokalbį A. Vanagas dar atkreipė dėmesį į pieno sektorių: „Buvo situacija su pieno sektoriumi, kai buvo pradėta melžti daugiau pieno, bet jis niekur neišvažiuodavo ir buvo perdirbamas Lietuvoje, bet jo kainos buvo žemumose. Ar mus Žemės ūkio ministras apdraus nuo to, kad perėjus į kiaulininkystę kiauliena nekainuos mažai ir ši veikla netaps nuostolinga?“.