Valstybės smūgis kaimo bažnyčioms: nauji mokesčiai ir atimta parama

Pastaraisiais metais Lietuvos, ypač kaimiškųjų regionų bažnyčios susidūrė su finansiniais iššūkiais, kurie, pasak dvasininkų, primena ne laisvos respublikos, o okupacinių režimų politiką. Įvestas nuolatinis „Energijos skirstymo operatoriaus“ (ESO) galios mokestis ir panaikinta galimybė skirti 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) paramą mažoms parapijoms tapo smūgiu, po kurio atsigauti gali būti nebeįmanoma. Kunigai nevynioja žodžių į vatą – tai, kas vyksta, jie vadina „energetiniu gangsterizmu“ ir „nepaskelbtu karu“, o oficialūs raštai su pagalbos prašymais jau pasiekė Vyriausybę ir Valstybinę energetikos reguliavimo tarybą 

Istorinis smaugimas moderniais įrankiais

Atrodytų, smulkmena – keli nauji mokesčiai. Tačiau kaimo parapijoms, kurios neturi stabilių pajamų šaltinių ir kurioms po sovietmečio nebuvo grąžintas pagrindinis istorinis išgyvenimo šaltinis – žemė, tai yra egzistencinis klausimas. Šėtos, Lančiūnavos ir Pagirių klebonas kun. Robertas Gedvydas Skrinskas savo oficialiame rašte valdžios institucijoms primena, kad nuo imperatoriaus Konstantino laikų valdovai suprato, jog bažnyčioms išgyventi vien iš aukų nepakanka.

Istoriškai bažnyčios būdavo atleidžiamos nuo valstybinių prievolių, o didikai joms užrašydavo žemės. Net ir okupaciniai režimai, nuo carinės Rusijos iki Sovietų Sąjungos, palikdavo bent kelis hektarus žemės klebonijos poreikiams.

„Tačiau, vos spėjus atgauti Lietuvos Nepriklausomybę, (…) Nepriklausomos Lietuvos valdžia kaimo ir mažų miestelių bažnyčias paliko be pragyvenimo. Jei miesto parapijoms buvo grąžinti pastatai, tai kaimo parapijoms žemė nebuvo grąžinta“, – rašoma kreipimesi.

Šiandien situacija dar labiau paaštrėjo. Pirmiausia buvo atimta galimybė žmonėms skirti 1,2 proc. GPM paramą. Pasak kunigo Roberto Skrinsko, tai buvo skaudus praradimas.

„Nors tai nebuvo dideli pinigai, kokie keli šimtai eurų, bet mums, mažai parapijai, tai yra didelis skaičius. Tai buvo modernus būdas žmonėms prisidėti prie savo bažnyčios išlaikymo“, – teigia dvasininkas.

Antrasis smūgis – ESO įvestas galios mokestis, kuris bažnyčias prilygino pramonės įmonėms. Bažnyčioms, ypač didelėms ir senoms, didesnė elektros galia reikalinga vos kelis mėnesius per metus – žiemą, norint bent minimaliai apšildyti patalpas, kad tikintieji nesušaltų. Tačiau mokėti už šią galią priversta visus 12 mėnesių.

„Pagirių parapijoje reikėjo už galią mokėti 75 eurus per mėnesį. Tai tokiai mažytei parapijai, kur gyvena gal 250 žmonių, yra milžiniški pinigai, – pasakoja kun. R. Skrinskas. – Susimažinau galią, bet vis tiek, pavyzdžiui, Lančiūnavoje už elektrą per mėnesį sumoku 60 centų, o už galią – 12 eurų. Tai nežmoniškai didesnis mokestis. Ir į jokius kompromisus neinama. Jų požiūris toks, tarsi Leninas į buržuaziją žiūrėtų“.

Kunigas Oskaras Volskis: „Tai cinizmo genijaus pasireiškimas“

Ypač aštriai situaciją vertina Josvainių ir Pernaravos klebonas, Šaravų bažnyčios rektorius kun. dr. Oskaras Petras Volskis. Pasak jo, techninių detalių logika slepia kur kas gilesnę ir grėsmingesnę esmę.

„Josvainių parapija 2024 m. ESO sumokėjo perdavimo ir kitų mokesčių per 3 tūkst. eurų. Tai labai dideli pinigai tokio dydžio bažnyčiai. Už tą mokestį kompanija stulpų ir laidų tikrai nepaauksavo, tačiau parapijai atėmė galimybę sutaupyti lėšų avarinės būklės bokštų tvarkymui ir žmonių apsaugai nuo šalčio“, – teigia kunigas.

Jis pateikia šokiruojantį palyginimą su sovietmečiu. Tada bažnyčios už elektrą mokėjo 6 kartus brangiau nei eiliniai vartotojai. Dabar, pasak kunigo, reali kilovatvalandės kaina, įskaičiavus visus mokesčius, išeina net 20 kartų didesnė.

„Parapijų prilyginimas gamykloms yra cinizmo genijaus pasireiškimas. Norėčiau pamatyti to sumanytojo hitlerišką veidą, – emocijų neslepia kun. O. Volskis. – Elektros energiją naudojame užjausdami žmones ir šildydami juos šaltuoju metų laiku, tačiau gerovės valstybės eroje tai tapo lupikavimo būdu. Ypač, kai parapijos paliktos sovietinio išbuožinimo būklėje. Ilgainiui teks melstis prie žvakių šviesos kaip katakombų laikais“.

Pasak dvasininko, tokia politika yra tiesioginis smūgis bendruomenėms ir vertybėms.

„Deja, Lietuvos Respublika yra žiauri ir negailestinga besimeldžiantiems žmonėms. Tokiu būdu valstybė per savo energetinį gangsterį ESO prisideda prie tikėjimo, vertybių, papročių ir parapijų bendruomenių pamaldumo naikinimo“, – sako jis.

Kunigas O. Volskis piešia niūrų vaizdą, lygindamas dabartinę situaciją su visais istoriniais periodais.

„Taip blogai parapijoms nėra buvę nei carinės okupacijos, nei tarybiniais laikais. Tarybiniais laikais todėl, kad liaudis buvo su bažnyčia, nešė kartu jos ekonominio persekiojimo ir naikinimo vargą. Josvainių bažnyčia atsitiesė po karo, išsilaikė per sovietinius laikus, bet nebeatsilaikys iškreiptos laisvės laikais“, – apgailestauja jis.

Jo kritika aprėpia ir platesnį kontekstą – nuo to, kad buvusi dešiniųjų Vyriausybė atėmė GPM paramą, iki abejingumo kultūros paveldui, kai milijonai skiriami stadionams, o šventovės griūva.

„Tautinis atgimimas savo esme buvo katalikų troškimas garbinti Dievą pilnu būdu, atmetus bedievybės priespaudą ir suvaržymus. Jie su malda ir moraline stiprybe atvedė tautą į Nepriklausomybę, tačiau jų įdirbis ir pasiekimai tapo brutaliai pasisavinti, stebime vertybių ir prasmių išsigimimą, kai žemiausi instinktai diktuoja ekonominę logiką, kai LGBTQ paradas tampa didesnis nei Nepriklausomybės šventės minėjimas, kai nacionaliniam stadionui iššvaistyti šimtai milijonų, o šventovės griūva, ignoruojamos kai kurių rajonų ir respublikinių dievukų.

Senieji demonai grįžta, sėkmingai užsimaskavę dešiniųjų ir laisvės idėjų iškabomis. Karas dar neatėjo, o mūsų šventovės ima atrodyti tarsi po karo. Gal tikrai jų neberemontuokime, juk vis tiek karas ateis, viską sugriaus? Prisiprašysime. Jūs galvojate, jog tik bokštai grius? Ir ši šalis. Kada šią mažą šalį paskutinį kartą gynė kariuomenė, o ne Dievas?“ – retoriškai ir su skausmu klausia kunigas Oskaras Volskis.

Teko kreiptis oficialiu raštu į šalies valdžią

Matydami beviltišką situaciją, dvasininkai ėmėsi veiksmų. Kunigo Roberto Skrinsko parengtame oficialiame prašyme Vyriausybei ir VERT pateikiami konkretūs ir, atrodytų, logiški reikalavimai.

Pirma, suteikti bažnyčioms tokią pačią lengvatą galios mokesčiui, kokia taikoma ūkininkams – leisti mokėti tik tais mėnesiais, kai galia iš tiesų reikalinga.

Antra, įpareigoti AB „Energijos skirstymo operatorių“ sutvarkyti savo internetinę savitarnos sistemą. Šiuo metu kunigas, aptarnaujantis kelias parapijas, privalo kiekvienai iš jų turėti atskirą el. pašto adresą ir atskirą prisijungimą. Tuo tarpu bankai, VMI ar kiti tiekėjai leidžia vienam asmeniui valdyti kelių juridinių asmenų sąskaitas per vieną paskyrą. ESO atsisako tai padaryti, motyvuodama saugumo reikalavimais, nors pati bendrovė gauna šimtus milijonų eurų pelno ir tikrai galėtų investuoti į patogesnę klientams sistemą.

Trečia, izoliuoti elektros laidus, kad būtų apsaugoti paukščiai – tai rodo, kad dvasininkams rūpi ne tik finansai, bet ir platesnė įmonės socialinė atsakomybė.

Ketvirta, Vyriausybės prašoma sugrąžinti galimybę žmonėms skirti bažnyčioms 1,2 proc. GPM paramą. Šie prašymai atskleidžia ne tik finansinę, bet ir biurokratinę naštą. Pasak kun. R. Skrinsko, ESO abejingumas atrodo tyčinis: „Galima būtų dar pagalvot, kad jie yra tokie vargšai, bet jų pelnas pernai buvo 700 milijonų, artėja prie milijardo. Tai negi jie negali palengvinti tokių dalykų?“

Tarp biurokratijos ir „nepaskelbto karo“

Kol valdžios institucijos tyli, kaimo bažnyčios grimzta į vis gilesnę duobę. Kyla klausimas – ar tai tik neapsižiūrėjimas, biurokratinis nelankstumas, ar, kaip teigia kun. Oskaras Volskis, „nepaskelbtas ir klastingas karas su kaimu ir jo parapijomis“, siekiant sunaikinti paskutinius bendruomeniškumo ir dvasingumo židinius?

Tačiau, atrodo, ne tik centrinė valdžia pro pirštus žiūri į bažnyčių reikalus, bet ir vietinė valdžia jų savo dėmesiu nelepina.

„Didžiausios rajono šventovės Josvainiuose ilgametis apleistumas (bokštai yra avarinės būklės, pasviręs kryžius, krenta bokšto dalys, yra mūras) priimamas abejingai. Čia derėtų paklausti, kur Kėdainių savivaldybė ištaškys tuos perteklinius 10 milijonų, kuriuos surinko 2024 metais? Kada rimtai pasižiūrės į tragišką rajono bažnyčių būklę?

Būtina solidi, išsami, gili, visapusiška studija ir diskusija, kaip atgaivinti parapijų fenomeną, būtį, kad atgimstančios parapijos ir šventovės prisidėtų prie taip gyvybiškai būtino naujojo Lietuvos atgimimo, nes dabar atėjome prie tautos apmirimo visais absurdiškais ir beprasmiškais būdais bei apraiškomis“, – sako Josvainių parapijos klebonas.

Vakarų Europos šalys, net ir sekuliariosios Skandinavijos valstybės, remia bažnyčias kaip svarbią kultūrinio, istorinio paveldo ir socialinio gyvenimo dalį. Lietuvoje, deja, jos paliekamos merdėti.

Ironiška, bet dvasininkų lūpose vis dažniau skamba mintis, kad net žiauriausiais okupacijų laikais buvo aiškiau, kas yra priešas, o dabar naikinimas vyksta tyliai, prisidengus rinkos logika ir įstatymų raidėmis. Atsakymas į kunigų prašymus parodys, ar Lietuvos valdžiai dar rūpi, kad maldos namuose degtų ne tik žvakės, bet ir elektros lemputės, ar senjorai ir šeimos su vaikais tikėjimo žodį išpažinti galės bent jau komfortabilioje šilumoje, o ne tirtėdami nešildomų bažnyčių šaltyje.