Kaip keitėsi požiūris į pasirinktą verslą metams bėgant, kas ir kodėl turi įtakos ūkio darbų planavimui, kas šiandien svarbiausia, koks ūkininko požiūris į Konsultavimo tarnybą – klausimai, į kuriuos atsakė LŽŪKT Radviliškio r. biuro klientas, Radviliškio krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas Ignas Hofmanas. 

Kokia Jūsų ūkio plėtros istorija? Kaip keitėsi požiūris į pasirinktą verslą metams bėgant? Kas lėmė pokyčius? 

Mano ūkis įregistruotas 2009 m., vėliau naudojausi jaunojo ūkininko, ūkio modernizavimo parama. Ją gavus, pastatytas sandėlis, sėklų valymo linija su trimis valymo mašinomis. Dar dalyvavau VVG programoje, skirtoje kurti alternatyvioms veikloms kaime. Nusipirkome optinę valymo mašiną ir įsipareigojau sukurti 2 papildomas darbo vietas bei išlaikyti iki tol buvusias 3 darbo vietas. Ūkyje šiuo metu dirba 5 darbuotojai. Bendrai su broliu dirbame 300, o mano – 180 hektarų. Ūkis – augalininkystės. 

Nuo pat ūkininkavimo pradžios, tai yra 1993 m., kai tėvai pradėjo ūkininkauti, mačiau, kaip ūkis kūrėsi, augo, kokia sunki buvo pradžia, nes nebuvo technikos, jokių kitų gamybinių priemonių. Viskas buvo nuo nulio. Produkcija nebuvo paklausi. Banke neduodavo paskolų, nes ūkininkavimas nelaikytas verslu. Tą ilgą kelią aš mačiau. Mano požiūris keitėsi kartu su ūkio modernėjimu. Įstojus į ES, paramos leido nusipirkti modernios vakarietiškos technikos, apie kurią iki tol tik svajodavome. Tai keitė požiūrį, nes atsirado noras ir galimybės dirbti moderniau, kad darbas būtų kuo paprastesnis, lengvesnis ir malonesnis. 

Agronominės žinios irgi keitėsi. Pavyzdžiui mes augalus purkšdavome fungicidais, kai pamatydavome pirmuosius ligų požymius, gal net užtęsus ir su kuo minimalesnėmis sąnaudomis, o dabar tai darome prevenciškai, iki ligų pasireiškimo, ir tas duoda didelį pliusą. Gamybiniai rodikliai, lyginant su pradžia, ženkliai didesni. Tada girdėdavome, kad kažkur vakaruose iš 1 ha prikulia 8–10 t kviečių, ir tai atrodė  neįmanoma, nors apie 2000-uosius, kai pradėjome laikytis geros sėjomainos, kai atsirado rapsai, net ir su 70 kg veiklaus azoto užauginome 5 t kviečių, tai irgi buvo labai geras rezultatas. 

Vėliau pavyko pasiekti ir minėtą tuo metu atrodžiusį sunkiai įsivaizduojamą derlių (9–10 t/ha). Konsultavimas, įvairiausi seminarai, žinios, ką daryti, kad gautume didesnį derlių, buvo labai svarbios. Didesnis derlius vis tik yra siekiamybė. Gal šiandien ir nepopuliaru taip sakyti. Tik šiuo metu daug didesnį derlių gauname dėl kitokio supratimo – trąšų, pesticidų panaudojimo tikslingumo. Tai nedaroma aklai, nesaikingai.

Žiema – planavimo metas. Kas ir kodėl turi įtakos jūsų ūkio darbų planavimui? 

Išskirčiau dvi planavimo dalis – būsimo sezono ir einamųjų darbų. Einamuoju momentu planavimą lemia augintos kultūros, produkcijos tipas, jos panaudojimo tikslas. Ar ji bus parduodama, kaip maisto žaliava. Kaip minėjau, turime sėklų ruošimo liniją, auginame ne tik tradicines grūdines kultūras, auginame ir žoles sėklai, kmynus. Jei maistui, ruošiame vienaip, sėklai – šiek tiek kitaip.

Po to technikos būklė, padargų renovavimo darbai. Visada ūkyje keliamas tikslas – pagerinti  darbo ir gamybos sąlygas. Žiemą, kai yra laiko, tai ir darome.

Būsimo sezono planavimą lemia pasėlių struktūra: kiek turime žieminių, kiek planuojame vasarinių. Reikia apsiskaičiuoti, kiek reikės trąšų, pesticidų. 

Atsižvelgiame ir į drenažo būklę. Jei kažkuriame lauke nesėjama iš rudens, o yra drenažo gedimų, spalį–lapkritį, jei orai geri, planuojamas jo remontas. 

Esate Radviliškio krašto ūkininkų sąjungos vadovas. Kas šiandien svarbiausia krašto ūkininkams? 

Galima išskirti dvejopas problemas – vietinio lygio ir nacionalines. Rajono lygiu diskutuojamas vienintelis klausimas – žemės mokestis. Prieš 5 m. neadekvačiai padidėjęs mokestis vertė ūkininkus burtis ir atgaivinti Ūkininkų sąjungos veiklą. Iki tol ji veikė, tik neaktyviai. Kasmet tenka diskutuoti dėl žemės mokesčio. Randame sprendimus ir nerandame – visaip būna.

Nacionaliniu lygiu vienas skyrius mažai ką gali. Jei būna problemų, keliame. Dažnai ir kitų rajonų būna panašios. Kartais net ir Lietuvos ūkininkų sąjungos per mažai, tenka kreiptis ir į tarptautines organizacijas.

Dabar ūkininkams svarbiausias būsimas programavimo laikotarpis – 2023–2027 metai. Problemų ir klausimų daug, ypač susietų su žaliuoju kursu. Daug nelogiškų sprendimų arba labai didelės ambicijos su tuščiomis kišenėmis. Jei pasižiūri į kitas šalis, artimiausius konkurentus – latvius ar estus – ten situacija geresnė, jau nekalbant apie kaimynus lenkus. Mes tampame nekonkurencingi. Galiu paminėti  Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonių fondą (RRF). 

Aš nežinau nei vienos ES valstybės, kuri iš šio fondo nebūtų skyrusi žemės ūkiui. Šalis nares skirti žemės ūkiui iš visų įmanomų fondų ragino ir eurokomisaras J. Č. Voicechovskis, nes kitaip žemės ūkis žalinimo tikslų nepasieks. Pas mus žemės ūkiui neskirta, pasirinktos pelkės, kurios neturi jokio tiesioginio ryšio su žemės ūkiu ir maisto gamyba. Visiems žalinimo tikslams įgyvendinti paliekamas Kaimo plėtros fondas, kuris sumažintas 15 procentų. Pasirinktas mažiausias nacionalinis finansavimas – taip pat 15 proc., o galėtų būti 25. Mes su tuo sumažintu fondu turime aibę iššūkių, daug tikslų pasiekti. Ir svarbiausia, kad pusė plėtros fondo bus atiduota aplinkosauginiams dalykams, kurie neturi nieko bendro su žemės ūkiu. 

Man tai nesuprantama, nes žemės ūkis, kaip bebūtų, yra gamyba. Be abejo – tvari. O aplinkosaugines priemones tegul finansuoja kiti šaltiniai, tegul Aplinkos ministerija imasi iniciatyvos spręsti tuos dalykus. Paryžiaus susitarime įtvirtinta fundamentinė nuostata – visi klimato kaitos mažinimo tikslai ir priemonės neturi padaryti žalos žemės ūkiui, o būtent Lietuvoje akivaizdu, kad ji nėra užtikrinta, ir tai blogins žemdirbių finansinę padėtį. Tai reiškia, kad klimato kaitos mažinimo bus siekiama žemdirbių sąskaita. Jei yra reikalavimas, turėtų būti užtikrintas atitinkamas finansavimas. Nedideli pokyčiai gali būti, bet negalima žlugdyti žemės ūkio ar kito sektoriaus. 

Taip pat tiesioginės išmokos turi didėti, o jos mažės dėl papildomų reikalavimų. Geros agrarinės būklės reikalavimų (GAAB) laikykimės kaip privalomų, bet ekoschemoms – papildomoms aplinkosauginėms priemonėms, kurias turės įgyvendinti ūkininkai, turėtų būti skirtas papildomas finansavimas. Jei bus labai daug pareiškėjų, bazinė išmoka bus mažinama, o tai nėra teisinga.

Seimui pateiktas ir naujas mokesčių paketas, kuro akcizų dydžio klausimas, nekilnojamojo turto mokestis, vandens mokestis. Klimato kaitos valdymo darbotvarkės įstatyme žemės ūkis iki 2040 m. turi visiškai atsisakyti iškastinio kuro, kai tuo tarpu transportas turės sumažinti tik 50 procentų. Kas svarbiau, ar nuimti derlių, kai turi ribotą laiką, ar nuvažiuoti į Palangą? Kai paklausi, kokia galima alternatyva, net didžiausi technikos gamintojai neturi atsakymo, tuo labiau politikai, kuriantys utopinius įstatymus. 

Alternatyvos nėra, techniškai kol kas tai labai sudėtinga. Problema, kad mums ateities gyvenimo gaires braižo žmonės, kurie neturi jokio techninio supratimo. Problemas mes patys kuriame. Kad ir su pievomis. Dėl ko dabar 2023–2027 m. pievų referencinis plotas dar didėja apie 200 tūkst., nes kažkada Žemės ūkio ministerija pasirinko tokį kriterijų – jeigu deklaruoji pievą 5 m. ir daugiau, ji tampa daugiamete. Tokiu būdu nuo 2016 m. pievų plotas šoko į viršų. Jie sukūrė šitą problemą, jos nesprendžia ir užkraus ant ūkininkų. Nežinau, kodėl nekeičia, nes 126 reglamentas leidžia perskaičiuoti referencinį dydį, pakeitus pievos apibrėžimą. 

Pievos apibrėžimą pakeitė, išėmė nesuarimo kriterijų, tai reiškia, kad suarti po 5 m. galima, bet kodėl neperskaičiuota, kad tas pievų plotas būtų objektyviai teisingas – neaišku. Kai įstojom į ES, pievų plotas buvo 450 tūkstančių, daugmaž iki 2016 m. toks ir buvo palaikomas. Tada mes turėjom daug pievų, daug gyvulininkystės. Skaičius buvo objektyvus. Ir staiga dirbtinai nuo 2016 m. labai padidėjo. 

Dažnai ūkininkai kaltinami, kad nenori palikti pievų. Mes jų galime palikti labai daug, tik kas bus mokėtojas? Jei bus nurodyti finansiniai šaltiniai, paliksime pievas. Dėl ko ūkininkas atsisako gyvulių ir suaria pievas? Ne iš gero gyvenimo. Atsisako, nes nebegali iš jo išgyvent. Suaręs pievas, už grūdus gauna kažkokį pinigą. Darbas ne toks, kaip prie gyvulio, sezoninis. Jei jam kažkas kompensuotų, gal jis ir paliktų tas pievas. Jei žmogus turi nekilnojamo turto, jis turi teisę juo naudotis. Jokiu būdu neteigiu, kad nereikia tausoti aplinkos, tik viską darykim pamatuotai, įvertindami realias galimybes. 

Europoje jau yra 4 studijos, kuriose teigiama, kad įgyvendinant žaliąjį kursą žemdirbių pajamos sumažės maždaug 25 proc., tiek pat brangs maistas ir padidės jo suvartojimas iš trečiųjų šalių. Jei mes čia užspausim, mūsų savikaina išaugs, gaminsime brangiau ir mažiau, atsiras produkcijos trūkumas, ir ji bus vežama iš trečiųjų šalių. O ten neaišku, kokių standartų laikomasi gaminant. Tos studijos teigia, kad globali tarša tik padidės, nes ten bus gaminama netvariai. Pavyzdžiui mūsų kaimyninėje šalyje – Baltarusijoje ir dabar naudojami augalų apsaugos produktai, kurie pas mus uždrausti prieš 20 metų.

Kaip prie Jūsų ūkininkavimo prisideda LŽŪKT biuro konsultantai? Kurias jų paslaugas ir kodėl rekomenduotumėte kitiems ūkininkams? 

Su biuru bendrauti pradėjo tėtis. Tai buvo dar iki 2000-ųjų, kai atsirado privaloma buhalterija. Niekada nebuvo padaryta pertraukos naudojantis paslaugomis. Kai aš registravau ūkį, taip pat pradėjau naudotis buhalterinės apskaitos paslaugomis. Teko naudotis ir darbo saugos. Jos labai reikalingos, nes įsigilinti į Darbo kodeksą, civilinę teisę, į tuos formalius dalykus, žurnalų pildymus, instruktavimus – retas kuris ūkininkas tą gali padaryti pats. Broliui biuro konsultantai rengė verslo planą jaunojo ūkininko paramai gauti.

Svarbiausias dalykas, kad mes patys –  žemdirbiai įsteigėm šitą įstaigą. Ji yra mūsų. Ne pramoninkų, ne kažkokio kito sektoriaus, bet būtent žemdirbių, todėl ir turime ne tik naudotis paslaugomis, bendradarbiauti, bet ir teikti pasiūlymus, pastabas, kad paslaugos būtų geresnės, o ne palikti, ir tegul ji gyvuoja, kaip nori. Kokia tada prasmė? Juk sukaupta ilgametė patirtis žemės ūkio srity. Reikia pripažinti, kad Konsultavimo tarnybos darbuotojai ir buvo pirmieji mokytojai, patarėjai, kurie padėjo žemdirbiams, suteikė daug žinių ir toliau teikia. Ypač tai buvo aktualu pačioje pradžioje, kai informacijos reikalingumas buvo begalinis, o šaltinių nebuvo daug. Svarbus ir stabilumas, nes yra ilgai veikianti su patirtimi, aiškia struktūra. Jei vyks darbuotojų kaita, įstaiga lieka, ji niekur nedingsta. Juo labiau, kad profilis tikslingas – žemės ūkio. Dar Konsultavimo tarnyba turi visą paslaugų paketą: apskaitos, ekonomikos, gyvulininkystės, augalininkystės, darbų saugos, o tai didelis privalumas.

Jolanta Dalia Abarienė, Žemės ūkio konsultavimo tarnyba