Pasaulinis pieno stygius iki 2035 m.: kodėl prognozuojamas 20 mln. tonų trūkumas?

Mindaugas Eidukaitis, UAB Agroinfo direktorius, pardavimų konsultantas

Naujausia IFCN pasaulio pieno sektoriaus analizė pateikia turbūt svarbiausią signalą pastarajam dešimtmečiui: pasauliui iki 2035 m. reikės gerokai daugiau pieno, nei jį sugebės pagaminti ūkininkai. Šis struktūrinis pasiūlos ir paklausos atotrūkis gali siekti daugiau nei 20 milijonų tonų pieno ekvivalento.

Tai nėra trumpalaikis rinkos ciklas ar atsitiktinis svyravimas – tai ilgalaikė globali tendencija, kuri nulems ir pieno kainas, ir ūkio strategijas ateinantiems 10 – 15 metų. Aptarkime, kodėl taip nutiks ir ką tai reiškia Lietuvos ūkiams.

1. Pasaulio pieno paklausa auga nuosekliai ir greičiau nei gamyba

IFCN analitikai pateikia aiškią prognozę: iki 2035 m. pasaulinė pieno produktų paklausa išaugs apie 15 %.

Pagrindinės priežastys:

1) Vidurinės klasės augimas Azijoje ir Afrikoje. Kuo šalis labiau urbanizuota, tuo didesnis pieno produktų vartojimas vienam gyventojui.

2) Gyventojų skaičiaus didėjimas. Pasauliui kasmet tenka pamaitinti papildomus 70-80 mln. žmonių.

3) Didėjantis baltymų poreikis. Žmonės daugiau vartoja sūrių, jogurtų, baltyminės mitybos produktų, kūdikių mišinių.

4) Maistinių riebalų paklausa. Tai ypač svarbu: pasaulis vis labiau pereina prie natūralių riebalų, todėl pieno riebalų paklausa augo sparčiau nei baltymų.

Rezultatas – net jeigu pieno gamyba išliktų stabili, pasauliui vis tiek trūktų žaliavos.

2. Kodėl gamyba negali augti taip greitai, kaip paklausa?

IFCN analizė rodo, kad daugelyje pagrindinių pieno gamybos regionų gamyba stabteli arba net mažėja.

1) Europos Sąjunga: ribojimai ir ūkių mažėjimas. ES gamybą riboja:

• aplinkosauginiai reikalavimai,
• ribotas žemės išteklius,
• karvių bandų mažėjimas,
• ūkių mažėjimas (nuo 4,8 mln. iki 0,8 mln. per 30 metų).

ES gali išlaikyti gamybą, bet reikšmingai jos padidinti nebegali.

2) Naujoji Zelandija: gamyba stoja. Pasaulio pieno eksporto lyderė susiduria su:

• upių apsaugos,
• emisijų mažinimo,
• žemės intensyvumo ribojimų politika.

IFCN aiškiai pasako: NZ negalės padidinti gamybos taip, kaip darė ankstesnius 20 metų.

3) JAV: augimas lėtesnis, nei anksčiau. JAV 2024 – 2025 m. padidino pieno gamybą, bet tai buvo retas derinys:

• pigūs pašarai,
• rekordinės pajamos,
• didelis bandų dydis,
• investicijų bumas.

Tai nėra ilgalaikis tempas – gamyba augs, bet nepakankamai, kad padengtų pasaulinį deficitą.

4) Pietų Amerika gali augti, bet to neužtenka. Brazilija ir Argentina turi potencialo, bet:

• politiniai svyravimai,
• klimato rizika,
• logistikos iššūkiai

Ribos jų gebėjimą kompensuoti globalų trūkumą.

3. IFCN mechanizmas: kas yra „unsatisfied demand“ (nepatenkinta paklausa)?

IFCN pristatė svarbią sąvoką — „unsatisfied demand“. Tai yra: pienas, kurio reikėtų pasaulio rinkai, bet kurio gamintojai nepateikia. Iki 2035 m. šis atotrūkis gali siekti 20 mln. tonų, o kai kuriuose scenarijuose — dar daugiau.

Tai reiškia:

• pasaulis konkuruos dėl ribotos žaliavos,
• kainų spaudimas į viršų bus struktūrinis,
• pieno produktai taps ilgalaikio brangimo kategorija.

Šis deficitas yra ilgamečiai pokyčiai, o ne laikinas svyravimas.

4. Kodėl 2025 m. kainos vis tiek galėjo kristi, jei ilgalaikėje perspektyvoje trūks pieno?

Tai vienas svarbiausių IFCN paaiškinimų apie kainų ciklus:

Trumpu laikotarpiu

2025 m. susidarė „milk flush“ – pasaulinis pieno perteklius dėl:

• gero oro ES ir NZ,
• ribojimų laikinų atlaisvinimų kai kuriose valstijose,
• JAV investicijų bangos,
• pigesnių pašarų 2024 m.

Tai numušė kainas 6 mėnesiams.

Ilgu laikotarpiu

ES, NZ ir JAV negali pakankamai greitai didinti gamybos, todėl:

– pasaulinė pasiūla liks mažesnė nei paklausa.

– kainų augimo fazės bus dažnesnės ir aukštesnės nei kritimo.

Būtent dėl to IFCN aiškiai prognozuoja struktūrinį pieno trūkumą.

5. Kas lemia pasaulinio pieno trūkumo gylį iki 2035 m.?

IFCN įvardija keturis pagrindinius faktorius:

1) Ekonominis augimas Azijoje. Didžiausias vartojimo padidėjimas ateina iš Indonezijos, Filipinų, Vietnamo, Kinijos.

2) Pieno gamybos ribos Europoje ir Okeanijoje. Šios rinkos ilgą laiką buvo pasauliniai eksporto varikliai, bet šiandien jos nebegali augti.

3) Klimato veiksniai. Sausros ir potvyniai — tendencija, kuri tęsis.

4) Aukšti gamybos kaštai. Ūkių pelningumas mažės, o tai riboja augimą.

6. Ką tai reiškia Lietuvos pieno ūkiams?

1. Ilgalaikė pieno kainų perspektyva yra pozityvi. Nepaisant ciklinių kritimų, pokytis iki 2035 m. — kylantis.

2. Žaliavos poreikis ES išliks itin didelis. ES perdirbėjai jau dabar konkuruoja dėl pieno.

3. Didžiausią naudą gaus efektyvūs ūkiai. Tie, kurie valdo savikainą, dirbs pelningiausiai.

4. Reprodukcijos ir bandos planavimas tampa kritiškai svarbus. Pasauliui trūksta pieno, bet ūkiams trūksta gerų karvių. Seksuota sperma, mišrinimas, mažesni nuostoliai – esminiai įrankiai.

5. Karvių sveikata ir produktyvumas taps svarbiausiu konkurenciniu pranašumu. Ne bandos dydis, o jos rezultatai nulems, kas išliks.

7. Išvada: pienas taps viena iš strategiškai svarbiausių maisto žaliavų

IFCN žinutė yra aiški: pasaulis neturi planetoje tiek papildomos žemės, vandens ir emisijų rezervo, kad pagamintų tiek pieno, kiek jam reikės 2035 m.

Todėl:

• pieno kainos vidutiniu laikotarpiu bus aukštesnės,
• pieno produktai konkuruos su kitais baltymų šaltiniais,
• efektyvūs ūkiai turės stiprų konkurencinį pranašumą,
• pieno gamyba taps dar svarbesne strategine šaka.